Moteriškai

Neišeiti iš veido (video)

Print Friendly, PDF & Email

Gal kažkada kažkaip buvau girdėjusi, bet užsimiršo – ir štai vienas straipsnis priminė. Esą Čarlis Čaplinas dalyvavęs jo paties antrininkų konkurse ir… net nepatekęs į finalą. Ne iškart patikiu bet kuo, ką rašo, pabandžiau patikrinti. Greičiausiai tai tikrai tik legenda. Bet neradau ir vienareikšmiško paneigimo. Esą kodėl gi ne, kaip draugės draugui pasakojęs ano pažįstamas, kuris girdėjęs iš savo bičiulio 🙂

Kaip aš įsivaizdavau tą konkursą? Pati pirma mintis buvo, kad komisija aktoriaus nepažino iš veido. Bet štai skaitau – pasakoja, kad tai buvęs garsiosios Čaplino eisenos konkursas, tačiau, žiū, įtakos turėję ir tai, kad įžymiųjų ūsų neprisiklijavęs, o ir didžiųjų batų neapsiavęs, o dar tas įstabus akių mėlynumas, kurio ir neįtartum iš nespalvotojo kino kadrų. Žodžiu – nepanašus! Nepanašus į save.

Kodėl dabar, Sekminių laike, prisiminiau tą tikrą ar menamą nesusipratimą? Manau, dėl to, kad šią man nuo vaikystės jaukiai brangią šventę yra giedami tokie psalmės žodžiai:

Tau atsiuntus savo Dvasią, jie atgyja,

ir Tu atnaujini žemės veidą.

Taigi – veidas. Dar eisena. Eiti. Išeiti iš veido. Batai (pasąmonėj dar ta scena, kur Čarlio Čaplino herojus pasimėgaudamas suskanauja Padėkos (!) dienos vakarienę – batą. Tikrai galima išeiti iš veido…). Mintys tiesiog mina viena kitai ant kulnų.

 

Veidas. Kartu ir paviršius – tai, kas matoma akimis. Kaip mane mato? Ar atpažįsta? Ar panaši į save? O kaip aš žvelgiu, ką matau? Ar įžvelgiu? Ar visada?..

Daugeliui žinomas senas geras patarimas: žiūrėti ne (tik) į veidrodį (ir dar į asmenukę), o į mus mylinčiųjų akis. Net – arba ypač – tada, kai išeiname iš veido. Kai matantis tik tai, kas regima akimis, gali ir apsirikti. Neįžvelgti. Neatpažinti.Tiesa, kartais juk tai yra didžiulis palengvėjimas, o ne nuoskauda ar net apmaudas – na, jog niekas negali pažvelgti į širdį. Ar ne?

Niekas?..

Vienas faktas gali ir labai bauginti, ir begaliniai paguosti. Kad yra, Kas mato. Ir visada atpažįsta mane iš veido. Ir žvelgia su meile. Ir atgaivina. Ir atnaujina. O aš, jei tik išdrįstu smalsauti, stebėtis ir stengtis pažinti, tada (tik tada) nebebijau ir į save pasižiūrėti. Ir į mylinčias akis. Ir į išėjusįjį iš veido. Nes Tas, kuris sukūrė, nebijo.

Vilmos Sabutienės tinklaraštis http://www.kasdienybe.lt/

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.