Kartu su psichologe, ugdomojo vadovavimo specialiste Inga Juodkūne kalbamės apie tai, kas yra perdegimo sindromas, kokio būdo žmones jis pasirenka ir kodėl būtent dabar turime ypatingai save saugoti nuo perdegimo. Kviečiame skaityti pirmąją interviu dalį ir džiaugiamės netrukus galėsiantys pristatyti antrąjį.
Kas, paprastai kalbant, yra perdegimo sindromas?
Pasakysiu taip: kenčiančio nuo perdegimo sindromo žmogaus darbas arba veikla tampa visu jo pasauliu. Šalia gali būti šeima, draugai, jeigu jų dar likę, bet iš esmės veikla, kuria žmogus gyvena, yra viskas, ką jis mato. Netgi save toks žmogus suvokia susitapatindamas su veikla ir jos rezultatais. Jeigu taip yra, tai požymis, kad reikėtų savo darbams pasakyti „stop“ ir šauktukas, kad yra negerai. Negerai, nes nėra laiko šeimai, nėra laiko sau, atskiro laiko darbui. Yra tik darbas.
Kodėl šis sindromas vadinamas būtent „perdegimo“ sindromu?
Pirmąjį kartą perdegimo sąvoka buvo pavartota 1974 m. vokiečių kilmės JAV psichoanalitiko H. Freudenbergio. Perdegimas yra siejamas su ilgalaikiu stresu (distresu), kuris tęsiasi nuolatos. Tik kai patiriame stresą, būsena yra tokia, tarsi plūduriuotume ir žinotume, kad ta situacija pasibaigs, esama problema išnyks ir vėl grįšime į savo senas vėžes. Perdegimo atveju tarsi išnykstame toje problemoje. Situacija pasikeičia, bet problema išlieka. Perdegimas – tarsi skendimas pelkėje, vis bandai išlipti, bet pats jau negali. Turbūt lengviausia perdegimą lyginti su streso būsena. O stresą galėtume lyginti su plaukimu audroje, nes ji kažkada pasibaigia ir tada viskas nurimsta. Perdegimo atveju ir audrai nutilus niekas nesibaigia, viskas tęsiasi ir virsta į emocinį, fizinį išsekimą, depersonalizaciją, t. y. savo tapatumo pametimą arba sutapatinimą su savo veikla.
Kas yra tas tapatumo praradimas ir kaip jaučiasi žmogus, praradęs savo tapatumą?
Tai būsena, kai žmogus praranda santykį su savimi. Jis tampa tik kai kurių funkcijų atlikėju. Jo vaidmenys, pavyzdžiui, mamos, dukros, sūnaus, tėvo ar draugės egzistuoja, bet yra formalūs. Tai situacija, kai nepereiname iš vieno vaidmens į kitą, suvokiame save labai siaurai ir tik vienoje plotmėje. Tada bet koks laiko praleidimas su draugais yra laiko švaistymas, nes tuo metu nesukuriame produkto, kokį sukurtume darbe. Nuolatinis laiškų tikrinimas, nuolatinis skambinimas kolegoms… Visos mintys ir mes patys, nors fiziškai galime būti su draugais ir su šeima, dirbame visą laiką. Atsigulame su mintimis apie darbą, atsikeliame su mintimis apie darbą. Tuomet ir atostogos yra didžiausias košmaras, nes nežinome, ką per jas veikti. Juk negalėsime dirbti! Net nesuprantame, kaip galime negalėti dirbti, nes darbai kaupiasi ir be mūsų, atrodo, viskas sugrius.
Galbūt perdegimo sindromas būdingas tam tikro tipo žmonėms?
Taip. Jis būdingesnis žmonėms, kurie linkę kontroliuoti. Taip pat – perfekcionistams, o jie linkę į darboholizmą. Perfekcionistai savo lūkesčius turi žūtbūt įgyvendinti 110-čia procentų ir jeigu to nepadaro, kaltina save. Tai yra vienas iš tiesiausių kelių į perdegimą.
Ar galima išskirti kurias nors profesijas?
Galiu pasakyti, kad daugiausiai tyrimų daryta slaugytojų, socialinių darbuotojų, mokytojų profesijų srityse. Tai yra tos profesijos, kurių atstovai turi tiesioginį santykį su žmonėmis. Ir privačiame sektoriuje yra daug žmonių, kurie nuolat tiesiogiai bendrauja su žmonėmis, tačiau čia tyrimų daryta mažiau. Mano nuomone, pagal atliekamų tyrimų skaičių negalima spręsti, kokiai profesijų atstovų grupei būdingiausias perdegimo sindromas. Perdegti galima bet kuriame darbe, netgi tokiame, kuriame tiesiogiai nebendraujama su žmonėmis (programuotojo, buhalterio ir pan.), jeigu tik į savo darbą įsitraukiama taip, kad pametamas savasis aš.
Kokią įtaką mūsų aptariamai problemai turi šiandieninio gyvenimo kontekstas?
Perdegimas dažniausiai susijęs su darbine veikla, tai yra per didelis įsitraukimas į darbą. Jo signalai: viršvalandžiai, darbas namuose, atsakinėjimas į elektroninius laiškus vakarieniaujant, atsigulus į lovą ir pan. Beje, mūsų visuomenės tempas tam yra sukūręs puikias sąlygas. Mūsų gyvenimas, aplinka, ritmas arba kontekstas suteikia visas sąlygas susirgti perdegimo sindromu. Būtent dėl to dabar daug kalbama apie paties žmogaus sąmoningumą. Juk prieš 20 ar 30 metų net neturėjome galimybės atsakyti savo kolegoms į laiškus tokiu greičiu. Jei tais laikais žmogus fiziškai būdavo darbe, tai ir būdavo darbe. Jeigu grįždavo namo, tai grįždavo į šeimą. Dabar mes važiuodami automobiliu galime dirbti, valgydami vakarienę kitame pasaulio krašte – galime dirbti, kai einame miegoti – mes irgi galime dirbti. Netgi miegodami galime pakelti ragelį ir persiųsti svarbų dokumentą į kitą šalį, esančią kitoje laiko juostoje. Technologijos ir šiuolaikinio gyvenimo tempas sudaro sąlygas perdegti visai paprastai.
Dabar turime ir labiau save saugoti. Juk anksčiau tam mums nereikėjo tiek pastangų?
Taip. Labai lengva plaukti pasroviui. Tai reiškia eiti tuo tempu, kurį diktuoja visuomenė. O visuomenės tempas yra didelis, nes ji yra vartotojiška. Turime greitai suvartoti vieną ir greitai vartoti kažką kitą. Reklamos ir industrija yra paremtos greičiu. Pastebėkime, kaip viskas keičiasi: atsirado naujas telefonas – mums reikia naujo telefono. Naujas kompiuteris? Mums reikia ir jo, nes jis greitesnis. Ir tol, kol nesustojame patys, kol nepasakome: man užtenka dalykų, kuriuos aš turiu, man užtenka dirbti 8 valandas per dieną, tol niekas už mus to nepadarys. Tuomet kyla savivertės klausimas, žmogaus vertės klausimas. Kiek gi aš galiu būti vertingas šioje visuomenėje, būdamas lėtesnis už ją? Ir čia tikriausiai prasideda pats sudėtingiausias darbas su savimi. Todėl žmogui, linkusiam dirbti daug, įsitraukti į darbą ir mėgstančiam savo veiklą, kažkada tenka pasakyti stop.
Interviu parengė Vilniaus visuomenės sveikatos biuras
