Viktorija Orkinė – profesionali investuotoja, investicijų valdymo įmonės „EIKA Asset Management“ vadovė. Tuos, kurie svajoja gyventi tik iš investavimo, Viktorija patikina – tai tikrai realu. Tik klaida būtų įsivaizduoti, kad tada daryti nieko nereikės – investavimas taip pat yra pastangų ir žinių reikalaujantis darbas.
Jai pačiai svarbiausias investavimo tikslas – užsitikrinti laisvę ir tai, kad nebūtum priklausomas nuo kitų. Ir nors, tiesą sakant, jau dabar galėtų sau leisti nedirbti, renkasi visgi to nedaryti – atradus savo sritį darbas jai tiesiog pernelyg įdomus.
Investavimas – irgi darbas
Sutelktinio finansavimo platformos „Röntgen“ tinklalaidėje „Finansų rentgenas“ dalyvavusi Viktorija atviravo – pinigai jai pirmiausia užtikrina laisvę: gali rinktis restoraną, kuris patinka, o ne kurį gali sau leisti, gali keliauti, gali pati spręsti, su kuo ir ką nori dirbti.
„Mano požiūris į darbą yra toks, kad jame, be abejo, siekiu uždirbti. Bet taip pat man svarbu ir realizuoti save. Man niekada neatrodė, kad darbas turi būti kančia – jis turi būti tai, kas tau įdomu, kuo tu mėgaujiesi. O kai žinai, kad tai darydamas gali ir uždirbti, be abejo, tai tave dar labiau motyvuoja“, – kalbėjo ji.
Nesu iš tokių žmonių, kurie keltų sau labai konkrečius asmeninius investicinius tikslus, kad uždirbsiu, pavyzdžiui, milijoną ar du, ir tada jau man bus gana. Ne – dirbu, stengiuosi uždirbti ir keliu sau svarbiausią tikslą investuoti taip, kad ir sulaukusi pensijos galėčiau gyventi ramiai, nieko neprašydama ir nuo nieko nepriklausydama.
Nors Viktorija pati kol kas net nesvarsto trauktis iš darbo rinkos, neslepia – investuotojų, kurie buvo priėmę tokį sprendimą, nes jautėsi uždirbę pakankamai, jai tekę sutikti ne vieną. Vis dėlto praėjus metams ar dvejiems jie grįžo su naujais sumanymais. Nieko keisto, nes žmonėms, pratusiems auginti verslus ar kitaip įdarbinti savo talentus gavus pakankamai poilsio, laiko sau, galiausiai vėl pasidaro nuobodu ir prabunda ambicijos.
„Tačiau tiems, kas apie tai svajoja – taip, iš investavimo gyventi yra realu. Bet nėra taip, kad investavimas reikštų visai jokio darbo. Tu gali patikėti kažkam savo pinigus ir visai nieko nedaryti, bet vis tiek turėsi pasigilinti, kas su jais daroma. Arba turėsi taip pasitikėti, kad net nekeltum jokių klausimų. Bet tarp tų žmonių, kurie uždirba pinigus, neužduodančių klausimų nesu sutikusi. Tad reikės bendrauti, reikės pildyti dokumentus, atsirinkti, kur investuosi – visa tai užima laiko, tad nėra taip, kad nieko nedarysi“, – neslėpė ji.
Žolė svetur ne visada žalesnė
Viktorijos ir jos šeimos investicijų portfelis – labai įvairus. Jame yra akcijų, investicinių fondų vienetų, fizinio nekilnojamojo turto, juvelyrinių meno kūrinių ir t. t. „Diversifikacija, tai yra, nesudėti visų kiaušinių į vieną pintinę – pirma investuotojų taisyklė“, – juokėsi ji.
Tai, kad pati turi įsigijusi ir savo vadovaujamų fondų akcijų, jai atrodo natūralu. Juk pati jais tiki, o ir kiti investuotojai visai kitaip žiūri, kai žino, kad ji rizikuoja ir savo pinigais.
Pasiduoti kitų nuomonei ir priimti skubotus sprendimus – ne jai, nes visų pirma nori visapusiškai išnagrinėti argumentus. Tad nors ir, neslėpė, buvo sukirbėjusi mintis, kaip daug kas dabar susigundo, pirkti nekilnojamojo turto Ispanijoje, viską apsvarsčiusi jos atsisakė.
„Nėra taip paprasta nueiti į kitą rinką, ir nėra visur ta žolė žalesnė, kaip iš pradžių gali atrodyti. Taip, karo pradžioje tikrai važiavau į Ispaniją ir buvau nusiteikusi pirkti ten butą. Nemažai jų apžiūrėjau, pasidomėjau įvairiais variantais, išsinagrinėjau mokesčius, kitus niuansus ir tada supratau, kad ten yra krūvos rizikų. Kai pradedi galvoti realistiškai, ar aš ten norėsiu skraidyti, ar norėsiu nuolat būti, ar nuomosiu, jei taip – kaip tai darysiu, kas jį prižiūrės, kiek tai kainuos, tada supranti, kad ten tos grąžos visai nebelieka“, – pasakojo ji.
Viktorija pabrėžė, kad su investicijomis į nekilnojamąjį turtą nebūna taip, kad užtektų tik sumokėti pinigus ir nededant pastangų laukti grąžos.
„Taip nėra. Galite pasiklausti tų, kas tiesiog butus nuomoja ir supranta, kiek ten yra darbo: tai kažkas sulūžo, tai nuomininkas išsikraustė, dar kažkas nutiko – to administravimo ir ūkio tikrai yra. Tai dar viena priežastis, kodėl investuodamas namų rinkoje tu jautiesi saugiau: čia žinai įstatymus, žinai, kas blogo gali nutikti, turi planą B, ką darysi, jeigu nutiks – tiesiog esi šalia, arčiau, turi informacijos“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.
Vis dėlto, pasak jos, jei pirkdami NT užsienyje jausitės ramiau – pirmyn. „Pirkite, jei taip nusiperkate psichologinį saugumą – viskas su tuo gerai. Kai kurios investicijos yra ne dėl grąžos, o dėl to, kad norime jaustis ramiau ar mokame už dalykus, kurie mus džiugina. Bet ar dabar mums čia reikia viską parduoti šimtu procentu ir perkelti kažkur kitur? Manau, kad ne. Kažkiek investicijų užsienyje – labai gerai, tai vėlgi diversifikacija. Bet reikia gerai apgalvoti, kiek jų perkelti, gal užtenka 20 proc.? Jei tikrai bus kažkas labai blogai, gal tada užteks ir to? Bet jei tu viską iškeli iš čia, tai mes patys sužlugdysime savo šalį, nereikės net niekam ateiti“, – pastebėjo ji.
Kaip pasirinkti, kur investuoti
Viktorija pabrėžia, kad norintiems gyventi iš investavimo būtina būti smalsiems, domėtis, sekti naujienas, bendrauti, uždavinėti klausimus. Jei kažkokios srities visai neišmanote – galbūt geriau nesivelkite, arba investuokite laiko ir pastangų rasti patikimą konsultantą. Tik, žinoma, pasiskaičiuokite, kad jam taip pat reikės sumokėti.
Renkantis iš skirtingų investavimo priemonių, reikia įsivertinti įvairiapusius argumentus. Turite sau sąžiningai atsakyti, kaip toleruojate riziką, apgalvoti, kiek ilgam galite užrakinti turimus pinigus.
Viktorija juokėsi, kad net ir jų su vyru nuomonės kartais išsiskiria. Ji labiau norėtų naudotis banko paskolomis ir savus pinigus investuoti kitur, jis mieliau rinktųsi visai nesiskolinti ir investuoti tik tai, ką jau turi sukaupęs. Vis tik abiem išklausius vienas kito argumentus, kompromisą pavyksta rasti.
„Pavyzdžiui, aš esu investavusi į komercinį fondą, kur pinigai yra užrakinti penkeriems metams – tai yra mano ilgalaikė investicija. Bet gyvenime būna visokių situacijų. Kartais tu turi laisvų pinigų, nenori, kad jie nuvertėtų, bet žinai, kad po metų ar dvejų tau jų kažkokiam tikslui reikės. Tada galima rinktis kitus produktus, tokius kaip paskolos per sutelktinio finansavimo platformas“, – dalijasi įžvalgomis pašnekovė.
Tad rinkdamasi, kur investuoti, ji sako įsivertinanti, ar jai tinka laikas, palūkanų dydis, kokios yra paskolos užtikrinimo priemonės, ar jos atrodo racionalios ir saugios. „Jei visi atsakymai mane tenkina, trumpuoju laikotarpiu tai yra gera investicija. Nematau didelio skirtumo tarp paskolos su įkeitimu per platformą nuo obligacijų“, – tvirtina Viktorija.
Reikia turėti ir to, ir kito
Pasak investuotojos, iš investicijų į fondus ji tikisi uždirbti daugiau nei iš fiksuotos grąžos produktų, ar tai būtų obligacijos, ar sutelktinio finansavimo platformos.
„Tai, kokią grąžą gausime iš investicijų fonduose, negali būti absoliučiai tiksliai prognozuojama. Reikia suprasti, kad pateikiama prognozė iš esmės yra vertinimo metodikos klausimas. Todėl reikia išsinagrinėti ir apgalvoti, kiek tu tomis investicijomis tiki. Mes, pavyzdžiui, priimdami sprendimus esame labai konservatyvūs. Visada įsivertiname įvairiausias rizikas, apgalvojame, kaip mes jas spręstume“, – sako Viktorija.
Lygindama investicijų tipus, ekspertė prisipažįsta kartais susidedanti tiek daug apsaugų, kad dėl jų net pasidaro sunku kažką nupirkti. „Bet mes vadovaujamės požiūriu, kad norime tik pamatuotos rizikos. Tad investicijos fonduose – konservatyvesnės, jose reikalinga ilgesnė distancija, bet ten aš tikiuosi ir didesnės grąžos. O sutelktinio finansavimo platformose viskas labai aišku, fiksuota, kada kiek pinigų gausi, o terminas ten yra trumpesnis. Man atrodo, kad reikia ir tokių, ir tokių turėti“, – aiškina ji.
Jei norite patys investuoti į nekilnojamąjį turtą, nepamirškite tiek įsigilinti į rinkos situaciją, tiek pasidomėti pardavėjo reputacija.
Jei kalbame apie gyvenamąjį būstą, anot Viktorijos, pirmiausia reikia pasižiūrėti, koks tai projektas, kur jis yra, kokia jo pardavimo kaina, ar tu pats ja tiki. Nes jei projekte pamatytumėte, pavyzdžiui, butus Naujininkuose, kuriuose kvadratinio metro pardavimo kaina būtų po 10 tūkstančių eurų, tai skambėtų kaip nesąmonė. O jei buto senamiestyje kvadratinio metro kaina kokie 5–5,5 tūkstančių eurų – įsivertintumėte, lyg normali kaina, už tiek jį turėtų nupirkti. Tada reikia pasižiūrėti, kokia bendrai yra rinka, ar šiuo metu žmonės perka ar neperka butus, kokios yra statybų kainos.
Investuotojas taip pat turi žiūrėti, kokios yra užtikrinimo priemonės, ar yra kažkokios garantijos iš to, kam patiki savo pinigus, koks patikimumas, reputacija. „Tokius dalykus būtina pasitikrinti. Aš, tiesą sakant, nesuprantu tokių investicijų, jei yra blogų patirčių ir toliau kažkas investuoja“, – teigia Viktorija.
Svarbiausia – ne žinoti, bet mokėti rasti atsakymus
Viktorija prisipažino, kad valdydama kitų žmonių, taip pat profesionalių investuotojų kapitalą jaučia didesnę atsakomybę nei rizikuodama savo pinigais.
„Sau gali suklysti, ten – nelabai. Bet manęs negąsdina, kad tie žmonės yra profesionalai – taip net įdomiau. Tu ne visada žinai atsakymus, bet ieškai, randi, tada gali kitiems pateikti – taip aš tobulėju ir augu. Aišku, kad visko gali nutikti. Bet, kaip sakoma, bijai vilko – neik į mišką. Svarbiausia, kad tu turi save maksimaliai atiduoti – negali aplaidžiai žiūrėti. Kai žinai, ką darai, tuo tiki, dedi energiją ir pastangas – galiausiai viskas pasidaro. Gal ne taip greitai, kaip nori, bet vis tiek tas rezultatas anksčiau ar vėliau būna“, – įsitikinusi ji.
Visą tinklalaidę galite paklausyti: https://youtu.be/f1dcvE9g0JY?si=8JjX_-hdkRmZyKQH
Iliustracija – pranešimo spaudai organizatorių.
