Sigita Valevičienė, tinklaraštis valeviciene.lt
Ar mums vis negana? Ar mes tiek išlepę, kad vis negerai? Apsistatėme nuostabiais daiktais ir dalykais, kurie už mus skalbia, plauna, siurbia, kepa, šildo, mala… ir vis tiek neturime laiko.
Mes išsilaisvinome iš kietų struktūrų ir dabar moteris, kaip ir vyras, gali eiti dirbti, mokytis, siekti karjeros, uždirbti, bet dauguma moterų nesijaučia laisvos, o jaučiasi įsisukusios į kažkokį nesustojantį verpetą.
Mes galime rinktis partnerį, kokį norime, ir lengviau nei bet kada išsiskirti, jei mums kas nepatiko. Tačiau ar mes pasirenkame ir jei pasirenkame – tai kodėl taip nesėkmingai ? Kas čia vyksta, kad vos ne kas ketvirtai moteriai susilaukus vaikų galima įtarti depresiją ir didžiąją dalį porų ištinka santykių krizė gimus vaikui?
Laisvė nuostabus dalykas. Tik ji nuostabus dalykas, jei suprantame kur link ji veda. Man kartais atrodo, kad skaudžiausią kainą mokame tada, kai nesuprantame, kiek mes iš tiesų nesirenkame.
Laisvė labai sunkus dalykas, nes ji reikalauja sąmoningumo, ji reikalauja supratimo apie save, apie pasaulį. Antraip iššokę iš vieno vežimo, mes pasikinkysime į kitą ir nesuprasime, kodėl atsidūrėme ten, kur nenorėjome, kuris kažkuo primena tai, nuo ko bandėme pabėgti. Tai kiek laisvės turi moteris tapusi šiuolaikine mama?
Skaudžiausią kainą mokame tada, kai nesuprantame, kiek mes iš tiesų nesirenkame.
Feminizmas suteikė galios. Bent jau taip žadėjo. Moteris gali tapti net prezidente, vadovauti firmai, kurti verslą.
„Kuo dirbsi užaugusi?“ yra pagrindinis mokyklos naratyvas. Tačiau ar mes netyčia nepasikinkėm į kitą vežimą, kur vertinga yra tik tai, kas ankščiau buvo vyrų privilegija?
„Taip, aš esu personalo skyriaus direktorė“, – su šypsena ir pasididžiavimu veide sako Simona. Ir ta pati Simona, tapusi mama, su nerimu ir pralaimėjimu ištaria: „Aš nieko neveikiu per dienas, tik vaiką prižiūriu ir namus“, „aš nieko neatnešu į namus, nes neuždirbu dabar“.
Kartais atrodo, kad moterų dirbančių ten, kur ankščiau buvo tik vyrų teritorija, ryškiai padaugėjo, bet nepadaugėjo vyrų, dirbančių ten, kur buvo moteriški darbai, kaip seselės, darželių auklėtojos. Gal mūsų visuomenėje tai vis dar nėra vertinga. Ir ne tik darbai, profesijos. Nevertinga yra nematomi dalykai, kurių laaabai pagausėja, kai sukuriame šeimą, kai gimsta vaikai.
„Mes progresyvi pora, gyvenam 50:50 principu“, – naują madingą struktūrą pasičiupo jauna pora. Ir drąsiai žengia į santykį, nes kiekvieno tas Aš jaučiasi patogiai ir apsaugotas. Ir viskas atrodo gerai, kol neištinka gyvenimas. O kas jei vienas suserga, o kas, jei kito miršta mama ir reikia pereiti gedėjimą, o kas, jei kuris nors praranda darbą, o kas, jei gimsta vaikas? Ką mes daliname tuo 50:50? Juk vidinis šeimos gyvenimas – ne tik išplautų indų skaičius ar skaičiukai banke.
Moters smegenys ir visa psichika tapus mama persistruktūruoja, kad ji galėtų pasijungti prie vaiko vidinio pasaulio, nujausti, kiek jam ko reikia, išgyventi kartu su juo jo jausmus ir padėti jam kurti sudėtingas psichines vidines struktūras. Bet visas šitas darbas yra „nieko neveikimas“ ir „sėdėjimas namie motinystės atostogose“.
Tyrimai rodo, kad nepaisant to, kiek kas uždirba, didžiąją dalį namų ūkio darbų perima moteris.
Ir jei pasirinkom partnerį, kuris mielai gyvens 50:50 principu, gimus vaikui bus ne kas. Nes jei nesukūrėme Mes sistemos, kur kiekvienas stengiamės mesti į tą Mes geriausia, ką galime, jei nejaučiame, kiek daug nematomų, nepamatuojamų dalykų mes sudedam į šeimos bendrą sistemą, tada tas paviršutiniškas, paskaičiuojamas 50 tampa labai mažu procentu. Ir visa kitą perims tas, kuris linkęs perimti; dažniausiai mama, numodama ranka ir sakydama „ai, tai vis tiek namie sėdžiu ir nieko neveikiu“. Todėl tyrimai rodo, kad nepaisant to, kiek kas uždirba, didžiąją dalį namų ūkio darbų perima moteris. Ir mano darbe dažniau moteris perims nešti skausmą ir nerimą dėl trūkinėjančio tarpusavio ryšio.
Tam, kad moteris būtų saugi motinystėje, jai reikia dar vieno suaugusio, kuris perimtų tai, ko ji augindama vaiką negali padaryti. Tačiau šita sistema gali suveikti tik tada, jei tas kitas, besirūpinantis, nuo kurio moteris taps priklausoma, nebus despotas.
Deja, pozityvų tėvą praradusioje visuomenėje nemaža dalis žmonių užauga su geriančiais, emociškai atsitraukusiais, nesančiais tėvais. Ieškodama saugumo, moteris saugumą sumaišo su kontrole, už kurios yra agresija. Ir, deja, ta tamsioji pusė atsiskleidžia, kai susirišam. Ypač, kai gimsta vaikas. Dėl to smurto pagausėja šeimose gimus vaikui. Nes jei aukos-agresoriaus dinamikai yra potencialo, jis išsiprovokuos tada, kai moteris jausis pažeidžiama, nesaugi, priklausoma. Ir tai nutiks gimus mažyliui. „Aš pinigus nešu“, „ką tu veiktum be manęs?“.
Bet ne tik agresorių moteris gali sutikti. Ji gali sutikti ir Peterį Peną, niekada suaugti nenorintį vyrą. Jis šmaikštus, daug visko žino iš podcastų, daug turi minčių apie pasaulį ir visuomenę, daug planuoja ir fantazuoja apie tobulą gyvenimą. Bet…
„Jis pradėjo gerti“, „jis nebegrįžta namo“, – sako vidinę paniką išgyvenanti jauna mama. Nes už progresyvaus „per pusę, viską po lygiai“ motyvo jos partneris, pasirodo, yra nepajėgus pasinerti į tą Mes. Nes jo „aš“ per daug silpnas, kad jį atiduotų. Nes tą „aš“ vis dar reikia maitinti.
Ir kai ji nustojo kurstyti santykių emocinį lauką, nes jos visa energija nukrypo į tai, kaip išlaikyti ryšį su mažyliu, kaip jį auginti, kai jai reikia, kad kažkas ją emociškai palaikytų, pasirodo, kad tas tėtis nepajėgus to daryti. Jis priekaištauja, reikalauja, pavydi… ir bėga. Nes „namie nebe taip“, „namie nebegera“, „ji kažko vis nori, reikalauja“. Nes jei gyvenime svarbiausia, „kad rasčiau savo laimę“, tas sunkumo, atsakomybės išgyvenimas gimus vaikui, kuris provokuoja subręsti, yra labai nemielas ir netrendinis.
Ar mes mąstome apie tai, kai kuriame santykius? Dažniausiai ne… Tad ar mes renkamės?
Per susitikimus dažnai girdžiu moteris klausiant: „Tai kaip man nepamiršti pasirūpinti vyru, kai gims vaikas?“, „kaip man neiškristi iš darbo rinkos?“. Ir man kaskart širdis į kulnus nukrenta išgirdus tokias frazes. Nes suprantu, kokį nesaugumą, nerimą ir neįmanomą kalną moteris jaučia, kad turi įlipti su visais „reikia“.
Moterys, būdamos fiziškai silpnesnės, savo saugumą kūrė kurdamos ryšius su kitomis moterimis. Tik dabar, užsidariusios savo butukuose, mes tos bendruomenės ieškome virtualioje realybėje, kuri išnaudoja mūsų nesaugumą, sukurdama naujas užduotis: kaip turi atrodyti mūsų nagai, plaukai, krūtys, kuo šalinti plaukus, kuo tepti paakius ir kokius nušvitimo kursus lankyti.
Taip, mes nebemazgojame upėje savo drabužių. Tačiau tą laiką išnaudojame skrolindamos instagramą. Tiesa pasakius, moterys ir yra didžiausios socialinių tinklų vartotojos. Pritapti prie bendruomenės yra saugumo garantas. Moterys, būdamos fiziškai silpnesnės, savo saugumą kūrė kurdamos ryšius su kitomis moterimis. Tik dabar, užsidariusios savo butukuose, mes tos bendruomenės ieškome virtualioje realybėje, kuri išnaudoja mūsų nesaugumą sukurdama naujas užduotis: kaip turi atrodyti mūsų nagai, plaukai, krūtys, kuo šalinti plaukus, kuo tepti paakius ir kokius nušvitimo kursus lankyti.
Ir mes šveičiam namus, kad būtų „kaip turi būti“. Verdam ekologiškas daržoves. Lavinam vaikus pagal naujausias metodikas ir lakstom per grožio procedūras, nes tai reiškia, kad „pasirūpinsim savimi“. Mes perkam batelius, kurie derės prie rankinuko, ir perkam knygas, kaip sutvarkyti pergrūstas spintas, ir planuojam atostogas, kad „pailsėtume“ nuo viso šito nesibaigiančio sūkurio ir po kurių galėsim kitiems papasakoti ir pasijausti „normalesni“ ir „įdomūs“.
Vaikai niekada taip neišmesdavo iš įprasto gyvenimo kaip dabar. Tad griebiam tą gyvenimą, kad visai neiškristume. Dar gerai, jei turime namie vyrą. Ne despotą, ne paauglį. Tada mums pasisekė.
Bet kaip su tuo vyru susišnekėti? Kaip padaryti tai, ko niekad mūsų protėviai nedarė?
Sėdime priešais jį ir bandome pasakyti kažką, ko nesigauna įvardinti žodžiais. Mums reikia išsipilti. Nes viduje neramu. Ypač, jei tapome mamomis. Jei visko tiesiog labai daug. Jei mūsų nerimo centrai įsijungę kaip niekad anksčiau. Mums reikia išpilti viską, kad suprastume, ką norime pasakyti. Galbūt kažkas negerai su vaiku, galbūt su manimi, galbūt su santykiais, galbūt su tavimi.
„Tai ką tu nori pasakyti?“, „tai jei jau sakai, tai sakyk“, – neišlaikęs įtampos užspaudžia į kampą vyras, kuris jaučia, kad tas vidinis pilstymas gresia, jog bus apkaltintas jis. Ir tame emociniame kampe pirma mintis, kuri jai šauna – „čia kažkas su manim negerai“ .
Kaltė ir gėda. Ji užsidaro. Ir tai kerta per jų santykius. Nes viltis yra, kad jis supras, kad jis padės atlaikyti, kad per tai aš atrasiu save ir tada atrasim tą gilų tarpusavio ryšio jausmą, tą gilų dvasinį sujudinimą, kurio ankščiau žmonės bandydavo ieškoti bažnyčioje, tą saugumą, kurį ankščiau suteikdavo bendruomenė.
Kodėl tai, kas vyksta neatitinka to, kas buvo pažadėta, ką mes matėme filmuose, dainose, istorijose? „Galbūt kažkas negerai su mumis?“ – kyla antra mintis. „Jei aš būčiau normali, viso to nebūtų“, – kyla trečia mintis, kurią neretas vyras paskatina: „Jei ne tavo isterijos, tai viskas būtų gerai, nes čia vis tau negerai, man tai viskas gerai“.
Mes niekada tiek daug vienas iš kito nesitikėjom. Tiesą pasakius, mes niekada tik daug poroje ir nesišnekėdavome. Vyrai eidavo su vyrais, moterys – su moterimis. Mes vis dar neretai taip darome vakarėliuose.
Ir tame naujame pažadėtame rojuje, kur poroje tiesiog vienas kitą turėtume suprasti, gaunasi visiškas šūdas. Nes nesigauna.
Neadekvatus lūkestis sukuria jausmą, kad „čia kažkas su mumis negerai“. Ir tas, kuris poroje emocionalesnis, tas neš skausmą už abu, tas daugiausiai bandys viską „pataisyti“. Pataisyti tai, kas vienam neįmanoma. Nes mes norime naujo ypatingo bendro kūrinio – kurio sukūrimo recepto ir instrukcijų dar nežinome.
„Aš bloga mama“, – mąsto pro langą žiūrėdama moteris, nes ji turi vaikui būti visas kaimas ir ne tik, – ji turi tapti visu pasauliu. Ji turi laikyti naują gyvybę ir suformuoti iš jos sėkmingą žmogų.
„Aš bloga žmona“, – nes santykiuose viskas eina velniop: ji neturi kur savęs padėti, jis negali jos išbūti, jis jos nesupranta.
„Aš bloga darbuotoja“, – nes gimus vaikui pasidarė nebe taip svarbu ta karjera, ir tai labai baisi mintis. Nes „kaip išgyvensiu?“, „kaip mano finansinė ir dvasinė nepriklausomybė?“, „o kas bus, jei jis mane paliks?“, „aš nenoriu grįžti į darbą nuo aštuonių iki penkių – kaip aš pasirūpinsiu vaiku?“, „aš bijau negrįžti į darbą – kaip aš pasirūpinsiu vaiku?“. Ir mes jaučiamės įstrigusios.
Laisvė – nuostabus dalykas. Ji suteikia galimybę pokyčiui. Pokyčiui, kuriame bus daugiau gyvybės, daugiau prasmės, kuris labiau atitiks tai, kame norime būti. Bet pokytis be supratimo, susivokimo neįmanomas.
Jei noriu išmokti naują judesį, pirmi žingsniukai bus sunkūs ir pareikalaus viso mano dėmesio: kaip perkelti svorį, kur pastatyti koją, kur padėti ranką. Tačiau vėliau visa tai susilies į vientisą šokį, kuriame galėsime patirti tą išsvajotą „flow“ momentą.
Mes norime sušokti naują šokį. Tačiau jei kartosime tuos pačius žingsniukus neklausdami savęs, ką aš čia darau, tol suksimės toje pačioje polkoje, tik pagal naują muziką, ir jausime, kad kažkas giliai viduje nedera ir džeržgia.
Tad pasinaudoti savo laisve rinktis ir kurti savo gyvenimą yra nelengvas iššūkis, ypač tapus mama. Tačiau tame yra galimybė pradėti atrasti save su visiškai nauja jėga ir kitokiu savęs matymu. Taip gimsta sąmonė, kai vieno atsakymo nėra, kai niekas neduoda instrukcijų, kai tu turi atrasti savo santykį su savimi ir pasauliu, ir kai kaina suklysti atrodo labai baisi ir grėsminga.
