Dr. Nerijus Černiauskas atliko išsamų tyrimą, kuriuo siekė įvertinti vaiko gimimo poveikį abiejų lyčių pajamoms (asmeninio archyvo nuotr.).
„Didelį, o gal net didžiausią atotrūkį tarp vyrų ir moterų atlygių sukuria vaikų gimimas“, – teigia Vilniaus universiteto (VU) Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto mokslininkas dr. Nerijus Černiauskas, atlikęs išsamų tyrimą, kuriuo siekė įvertinti vaiko gimimo poveikį abiejų lyčių pajamoms.
Statistika rodo, kad Lietuvoje dirbančios moterys dažnai gauna žemesnį nei vidutinį atlyginimą ir per metus dirba vidutiniškai trumpiau nei vyrai. Ne kartą analizuotos įvairios to priežastys: vyrų ir moterų darbo sričių pasirinkimas, įgūdžių skirtumai, galbūt patiriama diskriminacija ir kitos.
Tyrimo metu išanalizavus daugelį veiksnių buvo pastebėta, kad iki gimstant vaikams darbo pajamų skirtumai nėra labai dideli, nors vyrai vis tiek uždirba šiek tiek daugiau nei moterys. Tai buvo nustatyta palyginus net itin panašius asmenis: to paties amžiaus ir išsilavinimo, dirbančius panašaus pobūdžio darbą.
Tačiau po vaiko gimimo atlygio skirtumai tampa didžiuliai: moterų darbo pajamos pirmaisiais kalendoriniais metais po gimdymo sumažėja perpus, o antraisiais – 20–33 proc. Tuo tarpu vyrų pajamos nesikeičia nė vienu iš šių laikotarpių.
Priežastis gana akivaizdi – šeimoje po vaiko gimimo moteris kur kas dažniau nustoja dirbti ir augina vaiką, o tėvas dirba toliau. Mokslininkas sako, kad darbo pajamų skirtumas išlieka padidėjęs bent dvejus metus po vaiko gimimo, o kai kurių kitų šalių tyrimai (Austrijos, Danijos, Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų, Švedijos ir Vokietijos) rodo, kad bent dalis šio skirtumo išlieka dešimtmetį ir daugiau.
Gimus vaikui, moterų darbo pajamos pirmaisiais kalendoriniais metais po gimdymo sumažėja perpus, o antraisiais – 20–33 proc.
Taip galbūt yra dėl to, kad ilgai atsitraukus nuo darbo moterims tampa sunkiau vyrus pasivyti. O gal tam įtakos turi ir tai, kad susirgusius vaikus taip pat dažniau prižiūri ir nuo darbų atsitraukia mamos. Taigi akivaizdu, kad tėvų pasidalinimas vaiko auginimo atsakomybe labai daug prisideda prie jų gaunamų pajamų skirtumo.
VU ekonomistas teigia, kad šie mamų ir tėvų atlygio skirtumai yra itin aktualūs trijose Baltijos šalyse. Jose, palyginti su Europos Sąjunga, vaiko priežiūros atostogos yra gana dosnios, o socialinės visuomenės normos skatina motinas prižiūrėti vaikus.
Ilgos mokamos vaiko priežiūros atostogos turi neigiamą poveikį motinų atlyginimams ir karjeros perspektyvoms, įsitikinęs tyrėjas. Per pirmuosius metus po pirmojo vaiko gimimo darbo užmokesčio atotrūkis Baltijos šalyse didėja 48 procentiniais punktais, tai yra 27 procentiniais punktais labiau nei lyginamosiose šalyse (Danijoje, Suomijoje, Švedijoje, Nyderlanduose ir Norvegijoje). Antraisiais metais atotrūkis sumažėja, bet lieka 27–46 procentiniais punktais didesnis negu iki pirmojo vaiko gimimo.
Galimi sprendimai – darželiai, teisinis reguliavimas ir socialinės nuostatos?
„Minėtų šalių praktika rodo, kad Baltijos šalims būdingo atlyginimų skirtumo galima išvengti arba jį galima sumažinti, ir tam yra net keli būdai“, – teigia dr. N. Černiauskas.
Vienas iš jų – skatinti anksčiau vesti vaikus į lopšelius-darželius, kad abu tėvai galėtų anksčiau pradėti dirbti arba turėtų galimybę dirbti bent dalį laiko. Pastaruoju metu Lietuvoje į darželius vedami vis jaunesni vaikai (iki 2 metų), tačiau Skandinavijos šalyse tokia praktika įprasta, ir jaunesni nei dvejų metų vaikai pradeda lankyti daželius dar dažniau.
Pavyzdžiui, remiantis Eurostato skelbiamais duomenimis, 2021 m. Švedijoje apie 25 proc., Danijoje 38 proc., o Norvegijoje – net 41 proc. vaikų iki dvejų metų amžiaus lankė lopšelius-darželius, o Lietuvoje – mažiau nei 8 proc.
Svarbu ir tai, kad tirtose Skandinavijos šalyse itin daug investuojama į vaikų priežiūros institucijų plėtrą ir kokybiškų vaiko priežiūros paslaugų užtikrinimą visoms šeimoms tam, kad tėvai galėtų anksčiau grįžti į darbo rinką.
Kitas būdas – teisiniu reguliavimu mažinti tėvystės atostogų trukmę arba bent jau suteikti daugiau paskatų jomis pasinaudoti abiem tėvams, o ne vienam iš jų. Pastaruoju metu mūsų šalyje tai irgi vis labiau skatinama. Pavyzdžiui, Lietuvoje susilaukus vaiko galima pasinaudoti vaiko priežiūros atostogomis (nedirbti ir prižiūrėti vaiką) ir atitinkantiems tam tikras sąlygas yra mokama vaiko priežiūros išmoka.
Anksčiau vaiko priežiūros atostogos buvo orientuotos į mamas, tačiau pamažu šalyje įstatyminiu reguliavimu vis daugiau dėmesio skiriama ir vaikų susilaukusiems tėčiams. Nuo 2023 m. du neperleidžiami mėnesiai vaiko priežiūros atostogų ir išmokų yra skiriami kiekvienam iš tėvų, ir tas pats asmuo negali gauti likusių. Tokiu teisiniu reguliavimu vaikų priežiūra užsiimti skatinami abu tėvai, nes jei abu tėvai skiria laiko vaiko priežiūrai, jie gali gauti išmoką už visus keturis neperleidžiamus mėnesius, o jei atostogų eina tik vienas iš tėvų – jam priklausys tik dvi išmokos.
Trečias kelias – sunkiausias
Trečias, pasak dr. N. Černiausko, ir sunkiausias kelias yra keisti socialines nuostatas mūsų visuomenėje. Lietuvoje statistiškai vis dar labiau priimtinas tradicinis darbo pasidalinimas, kai šeimose moterys prižiūri vaikus, o vyrai dirba.
Tiesa, panašu, kad šis požiūris po truputį kinta, ir vis daugiau tėčių aktyviai prisideda prie vaiko priežiūros. Pavyzdžiui, remiantis Valstybės duomenų agentūros skelbiamais duomenimis, 2011 m. tik 6 proc. gaunančiųjų vaiko priežiūros išmoką už nuo vieno iki dvejų metų vaikus buvo vyrai, o 2022 m. jau – 40 proc.
Ekonomistas sutinka, kad atliktas tyrimas negali pasakyti, kuris kelias iš trijų yra teisingiausias, ar reikia teisės aktais reglamentuoti, kad abu tėvai prižiūrėtų vaikus po lygiai, ar nustatyti, kad abiejų lyčių pajamos visiškai sutaptų.
Tačiau tyrimas parodė, kad vyrų ir moterų atlygio skirtumai smarkiai padidėja gimus vaikams, o kitų šalių praktika liudija, kad yra efektyvių ir pasiteisinusių priemonių šiems skirtumams sumažinti.
