„Turėdama daug profesinės patirties didelėse įmonėse ir antrą dešimtmetį investuodama pati asmeniškai, manau, kad tvarkant asmeninius pinigus po išmokimo taupyti ir finansinės pagalvės sukaupimo būtent investavimas turi tapti trečiuoju privalomu žingsniu“, – tvirtina Agnė Daukšienė, Valstybės investicijų valdymo agentūros (VIVA) valdybos narė.
Investuoti pradėjusi dar studijų metais, Agnė sako žinanti, kad trumpalaikių ar ilgalaikių finansinių tikslų pirmiausiai leidžia siekti paprastas principas – išleisti reikia mažiau nei gaunama pajamų.
„Pirma, turimas santaupas siekiu padidinti jas investuodama. Antra, užsitikrinu, kad atsitikus nenumatytiems įvykiams, galėsiu išlikti finansiškai nepriklausoma – tai yra vadinamoji finansinė pagalvė. Trečia, noriu turėti pakankamai turto ir pajamų senatvėje“, – vardija pašnekovė ir priduria apie senatvę pradėjusi galvoti dar būdama 23-jų.
Puikiai suprantu, kad valstybės mokama pensija nepatenkins mano poreikių, todėl pati turiu pasirūpinti savimi ir kaupti ateičiai.
Mano investavimo kelias prasidėjo nuo konservatyvios turto klasės – II pakopos pensijų fondų. Vėliau prisidėjo investicijos į III pensijų pakopą. Investicijų portfelį papildo kartas nuo karto įsigyjamos obligacijos, akcijos, investicinių fondų vienetai.
Investicijų „gerumas“ priklauso ir nuo konteksto
Investavimas yra pinigų įdarbinimas, kuris pinigus paverčia kitu aktyvu – nekilnojamuoju turtu, akcijomis, obligacijomis ar kita turto klase, siekiant iš to uždirbti ar turint kitų tikslų: socialinių, mokslo ir panašių.
Labai svarbu suprasti, kad investavimas yra ilgalaikis procesas, kuriam būdingi svyravimai.
Pavyzdžiui, 2008–2009 metų krizė neigiamai paveikė nekilnojamojo turto kainas. Jei nekilnojamas turtas buvo įgytas Vilniuje 2007 metais pike iki krizės, jo vertei atsistatyti prireikė apie 10 metų. Šiuo metu jis turėtų kainuoti daugiau nei kainavo 2007-aisiais.
Norint susitaupyti būsto įmokai verta investuoti į konservatyvesnes turto klases keletą metų. O štai turint ilgalaikių tikslų verčiau rinktis rizikingesnes turto klases, nes ilguoju periodu rinkos svyravimai išsilygina.
Investicijos „gerumas“ taip pat priklauso nuo konteksto. Kai valstybė investavo į suskystintų dujų terminalą „Independence“ 2014 metais, tai atrodė brangu ir nebūtina. Tačiau, įvykus energetinei krizei, šis sprendimas tapo viena sėkmingiausių investicijų regione.
Kapitalo rinkos tiesiogiai susijusios su valstybės gerove
Investuodami į vietos kapitalo rinkas, investuotojai iš esmės finansuoja valstybės ar verslo poreikius, taip įliedami pinigų į ekonomiką ir skatindami jos vystymąsi.
Kuo gyventojai yra finansiškai raštingesni, tuo jie daugiau investuoja – taip kuriama triguba vertė: asmuo turi alternatyvių pajamų šaltinių, o investuojami pinigai padeda verslui ir valstybei siekti savo tikslų. „Pirmojo mano investavimo pasirinkimo – II, kaip ir III pensijų pakopos dalyviai ne tik rūpinasi pajamomis senatvėje, tačiau prisideda ir prie vietos kapitalo rinkų bei visos ekonomikos vystymosi“, – sako pašnekovė.
Finansų institucijose yra apie 21 mlrd. eurų vertės gyventojų indėlių – tai daugiau nei visas 2023 m. Lietuvos biudžetas, kurį sudaro 15,5 mlrd. eurų.
Pasak Agnės, įsivaizduokime, kas būtų, jei bent dešimtadalis šių pinigų būtų investuojama į Lietuvoje veikiančius verslus ir kiek galėtų būti sukurta darbo vietų.
„Nesutikčiau su tuo, kad investavimo kaip instrumento neturėtų rinktis ar galėtų atsisakyti gaunantieji mažiausias pajamas“, – tęsia investavimo ekspertė ir čia pat pateikia pavyzdį: mėgstame lygintis su Estija, tačiau net 52 proc. estų, kuriems buvo suteikta galimybė pasitraukti iš II pensijų pakopos, pinigus išleido pirkiniams, t. y. nebūtiniems poreikiams.
Nors 3/4 estų kol kas toliau lieko pensijų kaupimo sistemoje, labai tikėtina, kad pinigus atsiėmė tie, kuriems kaip tik jų labiausiai reikėjo neatsiimti – jie iki galo nesuprato padarinių. Visa tai atsiremia į finansinį raštingumą ir ar tikrai gerai išmanome, kaip galime siekti savo finansinių tikslų.
Nuotrauka – pranešimo spaudai organizatorių, asociatyvinė nuotrauka iš © CANVA.