Žirgų trenerė ir vadeliotoja Gedvilė Vinslauskaitė turi daugybę pareigų ir atsakomybių: ji – ir žemės ūkio bendrovės „Žirgynas“ vadovė, ir sporto klubo „Širvintų žirgai“ direktorė, ir Aukštaitijos profesinio rengimo centro mokytoja, ir ūkininkė
Keltis 5 ryto ar net anksčiau, dieną pradėti nuo tvarkos palaikymo arklidėse ir arklių pusryčių – tokia Širvintų rajono gyventojos Gedvilės Vinslauskaitės kasdienybė.
Po kelių valandų darbo žirgyne Gedvilė jau veda pamokas moksleiviams, o vakare vėl grįžta dienos darbų pabaigti į arklides. Zibalų kaimas, kuriame gyvena Gedvilė, nedaug nutolęs nuo Širvintų, bet ne vien iki jų reikia nuvykti. Kiti moters darbai išsidėstę Utenos ir Molėtų miestuose. Šiuos atstumus ji įveikia automobiliu. Tačiau Gedvilė gerai žino, kaip kitokiu būdu atstumus įveikti gali padėti žirgai.
Dažniau renkasi vyrai
Nuo senų laikų arklį vadeliojant geriau įsivaizduojame vyrą; toks stereotipas esti visuomenėje. „Dabar su žirgais jau daugiau merginų ir moterų. Gal vyrams kartais kantrybės pritrūksta. Nuo mažens jojančių taip pat daugiau merginų“, – sako pašnekovė ir taip sugriauna mitą, esą arkliais dažniau jodinėja vyriškosios lyties atstovai.
Kitokia situacija tarp vadeliotojų. Čia didžiausią dalį sudaro būtent vyrai. „Vadeliojimas, kai dalyvaujama ristūnų žirgų varžybose su vežimukais, labiau vyriškas sportas, nes daugiau jėgos reikia. Jojimas visiems atrodo toks elegantiškesnis ir gražesnis, o vadeliojimas – visai kitoks užsiėmimas“, – aiškina pašnekovė.
Kai manęs paklausia, ką aš veikiu, atsakau, kad dirbu su žirgais. Visi klausia, tai joji? Ne. Žirgai nėra tik jojimas – žirgai taip pat yra vadeliojimas. Pasakau: kaip Sartų varžybos; jas visi žino. Tada visiems pasidaro aiškiau, ką mes darome.
Nesidomint gali atrodyti, kad vadeliotoją sutiksi tik jau minėtose Sartų žirgų lenktynėse. Iš tikrųjų, pasak Gedvilės, ristūnų varžybos vyksta beveik kas antrą savaitę Lietuvoje. Kartais su žirgais vykstama į Estiją, į Talino hipodrome vykstančias varžybas. Šiame sporte, kaip ir bet kuriame kitame, reikia didelio pasiruošimo ir ilgų treniruočių.
Gedvilė atskleidžia: „Vadeliojimas man mielesnis nei jojimas. Aš esu įpratusi. Mano tėtis buvo vadeliotojas, tad aš tą greičiausiai perėmiau per kraują. Deja, tėtis nespėjo išmokinti, anksti jo netekome, bet kraujas pašaukė. Šiame sporte man labiausiai patinka čia tvyrantis azartas. Tačiau mūsų žirgyne ruošiasi ne tik sportininkai. Čia teikiame ir jojimo paslaugas vaikams bei suaugusiems, taip pat mūsų žirgai ir raiteliai dalyvauja jojimo varžybose. Bet pati aš kol kas mieliau vadelioju“.
Kalbant apie vadeliotojų situaciją Lietuvos mastu, Gedvilė suskaičiuoja tikrai nedaug šio sporto entuziastų. „Nėra toks labai populiarus sportas. O mūsų, nuolat vadeliojančių, yra gal 3–4 merginos. Iš viso per varžybas susirenka apie 20 dalyvių, ir visi likę būna vyrai“, – dėsto žirgų entuziastė.
Čia pat priduria: „Mes pripratusios, kad tai daugiau vyrų pasaulis. Yra vadeliotojų moterų, kurių tėčiai ar vyrai vadelioja kartu. Tada, galima sakyti, jos turi savotišką užnugarį. Mano šeimoje šiuo sportu nieks daugiau neužsiima, todėl neturiu užnugario. Pati ruošiuosi ir pati dirbu tą darbą“.
Pasak Gedvilės, ypač iš pradžių buvo juntamas stereotipas, kad esi mergina ir šiame sporte „nieko čia nesugebi“. Bet, jos žodžiais tariant, tai gal ir davė dar daugiau motyvacijos siekti savo tikslo.
„Kartais reikia išsikovoti vietą po saule. Kaip sakau, turi būti kietesnė nei bet kuris vyras, bet tuo pačiu moteriškesnė nei bet kuri kita moteris. Galiu tik dėkoti likimui, kad visada mane supa puikūs kolegos, iš kurių galiu mokytis, kurie padeda“, – tvirtina pašnekovė.
Dirbti vien tik žirgyne – neįmanoma
Kaip sugeba nugalėti darbų gausą, taip kadaise būdama maža Gedvilė įveikė ir baimę žirgams.
„Būdama maža bijojau žirgų, bet po truputį meilė jiems vis didėjo. Besimokydama mokykloje pasiprašiau vienai vasarai padirbėti žirgyne ir užsidirbti pinigų. Dabar jau 18 metų, kaip ta vasara tęsiasi, – šypsosi. – Šiuo metu esu to paties žirgyno vadovė. Bandau visą šitą veiklą toliau plėtoti ir palaikyti, kad ji nenumirtų“.
Šiomis dienomis iš žirgų sporto pilnai pragyventi neįmanoma, todėl Gedvilė jį vadina fanatizmu, o apie visus, tuo užsiimančius, sako, kad jie lyg turi ligą. Kad sudurtų galą su galu, moteris dirba dar kelis papildomus darbus.
Paklausta, ar žirgai – labiau pomėgis, ar darbas, Gedvilė atsako, kad pomėgis turi atnešti didelį malonumą. O jos atveju, dirbant su žirgais, nors ir yra malonumo, kartais reikia tiesiog atlikti reikalingus darbus: „Kai įsisuki į tai kaip į darbą, to malonumo lieka dar mažiau“.
Tam, kad malonumo dar vis atsirastų, Gedvilė pati sau susikūrė receptą: „Vasarą aš keldavausi anksčiau, 4 valandą, kadangi vasaros rytai šviesūs. Atvažiuoju ryte tiesiog ramiai atsisėsti, atsigerti kavos, pasižiūrėti, kaip ganosi žirgai, pasimėgauti ramybe. O tada įkvėpi, ir prasideda bėgimas: susirenka kolegos ir dalinamės darbais“.
Gedvilė atvirauja, kad kartais galvoje sukasi mintis, ar jai viso šito reikia. Ypač tada, kai darbų susideda tiek, jog nebelieka nė minutės poilsiui. Taip pat ši mintis prisiveja, kai nesiseka: žirgai serga, technika lūžta, varžybose nesiseka. Tada norisi uždaryti duris, pakabinti ant jų spyną ir viską palikti. Tačiau, praėjus sunkumus, noras viską daryti ir vėl sugrįžta.
Konkurencija – sveika ir įveikiama
„Mūsų rajone nėra daug žirgų augintojų, kurie teiktų jojimo paslaugas, – paklausta apie konkurenciją, sako Gedvilė. – Tikrai nevadiname vieni kitų konkurentas, labiau kolegomis. Jie labiau užsiima pasijodinėjimu gamtoje, o mes vedame individualias ir grupines jojimo treniruotes, mokome jojimo pagrindų, vedame edukacinės ekskursijas vaikams ir suaugusiems, turime jaunųjų žirgininkų būrelį. Yra trenerė, kuri dirba su klientais, kai kuriuos ruošia ir jojimo varžyboms“.
Didesnė konkurencija prasideda hipodromo take, dalyvaujant varžybose. Nors vadeliotojų bendruomenė maža ir vieni kitus gerai pažįsta, nuo starto iki finišo linijos iš kolegų visi virsta varžovais.
Nors ŽŪB Žirgynas skaičiuoja dešimtmečius, tačiau visuomenei jis atsivėrė tik pradėjus vadovauti Gedvilei. Juokinga, bet dar ir ne kiekvienas širvintiškis žino, kur yra žirgynas ir kokias paslaugas teikia. „Mūsų privalumas – kad žirgynas visai prie pat Širvintų miesto, o iš kitos pusės miškas. Taip pat netoli Vilnius, todėl čia lankosi ir tie, kurie Vilniuje nesuranda vietos“, – sako žirgyno vadovė.
Krizės išbandymai žirgų verslui
Nors iš šalies gali atrodyti, kad jei jau turi žirgyną, esi aptekęs pinigais, Gedvilė tvirtina, jog taip toli gražu nėra. Praėjusi koronaviruso pandemija bei artėjanti ekonominė krizė palietė ir žirgų verslą.
„Ypač – karantinas, kai žmonės negalėjo burtis. Netgi savo pastovių darbuotojų ir vaikų, kurie ateidavo padėti prižiūrėti žirgų ir pasitreniruoti, prašėme čia neiti. Nežinojome, kas ką gali užkrėsti. Čia, žirgyne, negali visi imti ir susirgti. Kas tokiu atveju prižiūrėtų žirgus?“– sudėtingus laikus prisimena moteris.
Kartais reikia išsikovoti vietą po saule. Kaip sakau, turi būti kietesnė nei bet kuris vyras, bet tuo pačiu moteriškesnė nei bet kuri kita moteris.
Tačiau dirbti reikėjo net ir karantino metu. Tam, kad išvengtų susirgimų, Gedvilė reguliavo srautus: „Stengėmės nesusitikti; vieni ateidavo ryte, kiti – vakare, kad kuo mažiau kontaktų turėtume“.
Pastaruoju metu vis dažniau užsimenant apie artėjančią ekonominę krizę, Gedvilė sako pastebinti atitinkamas žmonių reakcijas: „Jaučiasi, kad žmonės jau bijo ateinančios žiemos, nes nežino, kokios bus sąskaitos. Mums patiems, gavus sąskaitas už elektrą, pasidaro baisu“.
Paklausta, ar turi kokį nors planą, ką darytų lankytojų srautams drastiškai sumažėjus, pašnekovė atsako: „Lauksime. Juk žmonės, jei ir sunku, nori gamtos, nori pramogų. Mes negalime pasakyti, kad jei nebus klientų – užsidarysime. Žirgas – ne mašina, bet kada variklio neišjungsi ir vėl neįjungsi. Turime žirgus, jiems negali pasakyti, kad tavęs nemaitinsiu, nes neturiu iš ko. Kažkaip tvarkysimės. Net jei ir nebus klientų, žirgus prižiūrėsime. O gal pavasaris bus geresnis?“.
Gedvilė tvirtina, kad pašarų žirgams ūkyje jau pasiruošė, tad jie tikrai nebadaus. O pačiai ir grikių dieta nepakenks. Nepaisant to, tikisi, kad sunkmetis netruks amžinai. „Ir vėl viskas grįš į natūralias vėžes. Net jei dabar ateis sunkesni laikai, viskas kažkada išsispręs“, – tikisi už bet kurį vyrą kietesnė ir už bet kurią moterį moteriškesnė ūkininkė.
***
Straipsnis parengtas įgyvendinant Erasmus+ projektą Merginų politikos mokykla ESPOLITICA. Europos Komisijos parama šio straipsnio rengimui nereiškia pritarimo jo turiniui, kuriame pateikiama autorių nuomonė, todėl Europos Komisija negali būti laikoma atsakinga už informaciją, panaudotą šiame straipsnyje.
…
Iliustracijos iš Gedvilės Vinslauskaitės asmeninio archyvo.