Dainininkės Monikos Pundziūtės-Monique dainas girdėję yra tikriausiai visi – atlikėjos dainos turi milijonus peržiūrų „Youtube“ platformoje, o koncertuose susirenka daugybė gerbėjų. Nepaisant didelio užimtumo, Monika Pundziūtė atranda laiko sportui ir bėgimui. Siekiant populiarinti bėgimą bei sportą Lietuvoje, tiek Monique, tiek kiti Lietuvos atlikėjai yra kviečiami dalyvauti viename iš didžiausių bėgimo renginių Lietuvoje – „Rimi Vilniaus maratone“. Be to, atlikėjus ir įrašų gamintojus vienijanti asociacija AGATA renginio metu įrengs muzikinę stotelę ir visus melomanus kvies bėgti lietuviškos muzikos ritmu.
– Esate minėjusi, kad savo santykį su sportu prilygintumėte draugystei – kartais susipykstate, kartais susitaikote. Ar tas santykis yra pasikeitęs, ar išlikęs toks pats?
– Santykis yra išlikęs toks pats – mes vienas kitą tai pametam, tai randam. Šiuo metu esame draugystės pusėje.
– Sportuojate rytais – kaip jums pavyksta atsikelti ir pradėti dieną su sportu?
– Geras klausimas! Man reikia labai daug valios ir labai daug pastangų. Tikrai būna, jog bandau vidury dienos įtraukti treniruotę, arba kažkada vakare, bet, visgi, idealiausias metas sportui yra ryte. Tiesiog po to atrodo, kad gali kalnus nuversti – jeigu pasportavai ryte, tai jau viską gali.
Be to, aš bandau ieškoti išorinės motyvacijos. Sportuoti iš savęs savaime manęs netraukia ir nedomina. Turiu gauti išorinę motyvaciją – kas bus tada, kai nueisi sportuoti?
– O kas yra jūsų išorinė motyvacija?
– Pati didžiausia, turbūt, ta, kad koncertuose labai reikia ištvermės – ypač ruošiantis didesniems koncertams. Reikia labai daug laiko investuoti į save, kad užtektų ištvermės pasirodymams. Tai yra pats svarbiausias dalykas.
Be to, pasportavęs jautiesi žymiai geriau – moralinė būsena, fizinė būsena yra gerokai stabilesnė ir malonesnė. Ir gyventi lengviau pasidaro.
– Kada jūsų gyvenime atsirado bėgimas?
– Bėgimą aš pirmą kartą išbandžiau, kai buvau vienuoliktoje klasėje, per vasaros atostogas. Buvo ta paaugliškai sunki vasara, kai kankino visokie meilės reikalai ir reikėjo mintis padėti kažkur į šoną. Bėgdavau kiekvieną vakarą tam, kad prapūsčiau galvą. Tai buvo pirmas kartas kai su bėgimu susidraugavau labai stipriai.
– Labai gražu, kad sugalvojote bėgti ne dėl mados, kūno kulto, o tam, kad susitvarkytumėte su savo emocine būsena.
– Taip – aš tiesiogine to žodžio prasme norėjau pabėgti nuo problemų. Ir pabėgau! Ne tik pabėgau, bet atsirado ir dar daugiau pliusų – pavyzdžiui, kūno tvirtumas, apie kurį negalvojau tuo metu.
– Skaitant jūsų interviu, sekant jus socialinėje medijoje susidaro įspūdis, kad esate tikrai sportiškas žmogus. Esate išbandžiusi įvairias sporto rūšis – banglentės, boksas, bėgimas, joga, kas dar?
– Visą savo gyvenimą stengiuosi susidraugauti su sportu, kad tarp mūsų nebūtų jokių pykčio epizodų. O tam reikia rasti kažkokią sporto šaką, kuri tiesiog trauktų. Kol kas man reikia ieškoti išorinių motyvacijos taškų, bet galvoju, kad, galbūt, iki galo dar neatradau savo sporto. Kad atrasčiau, reikia bandyti. Esu dar išbandžiusi gimnastiką, šokį, norėčiau išbandyti tenisą. Šiuo metu joga yra mano atradimas, nes ilgą laiką galvojau, kad ten yra tiesiog rąžymasis, bet ne, visai nieko panašaus (juokiasi).
– Grįžkime prie bėgimo. Kokios mintys kyla bėgimo metu? Gal bėgimas paskatina kūrybiškumą?
– O taip, tikrai taip. Netgi nežinau kitos tokios sporto šakos, kuri taip keltų kūrybines mintis. Kai užsiimi joga arba boksu, labai stipriai turi sutelkti mintis į patį sportą, nes jis turi labai daug savų niuansų. Pavyzdžiui, bokse turi galvoti apie smūgių eiliškumą arba kaip suspausti kumštį, kada jį atleisti – daug techninių dalykų. Bėgimas, tuo tarpu, yra labai natūralus dalykas žmogui, toks savaime ir iš eigos einantis, natūralus. Bėgiojant atsiranda labai daug vietos mintims – toms, kurioms nori. Neišeina nieko neigiamo mąstyti, taip atsiveria čakros! Jeigu nori išeiti kūrybinio pusvalandžio – varai bėgti.
– Ką jūs patartumėte tiems žmonėms, kurie nori sportuoti ir neranda motyvacijos?
– Aš tikrai žinau, kad jokie žodžiai neveikia iki tol kol neateina bent minimalus impulsas, kad „va, tau reikia“. Visos tos motyvacinės frazės gali pasibaigti ties pirmu kartu sportuojant. Aš savęs visada paklausiu – „Kas man iš to?“. Juk visada gyvenime savęs klausiam – „Kas man iš to?“. Aš atsakiau sau į tą klausimą ir man pasidarė aišku, kad niekur kitur nelabai gausiu to, ko man reikia – tik iš sporto. Dėl to ir nepailstamai bandau su juo susidraugauti.
