Iš rankos išsprūsta puodelis ir kava aplaisto šūsnį dokumentų; pokšteli ant darbo stalo nutrenkiamas segtuvas; kabineto durys visa jėga sudunda atitrenkiamos į staktą (hole laukiantis klientas nejaukiai apsidairo). Pakeltu tonu aprėkiamas niekuo dėtas kolega, toliau – „auklėjamasis“ skambutis vaikui, įsakmiu balsu primenant nepavėluoti į sporto būrelį. „Tokia jau esu, – nuščiuvusiems kolegoms konstatuoja nuo pat ryto įsiaudrinusi darbuotoja, – aš labai energingas žmogus.“ Daug kartų matytas vaizdas? Tačiau ką iš tiesų regime: produktyvų, energingą darbuotoją ar nesuvaldytas emocijas ir į darbo aplinką perkeltas asmenines problemas, keliamą chaosą?
Milžiniškas išminties sluoksnis
Psichologė Genovaitė Petronienė pastebi: žmogus pats gali ir nesuprasti savo emocijų, tačiau jos „gyvena“ ir matomos iš jo kūno kalbos. Emocijos atsiskleidžia veide, žmogaus balso tone. Laimingas žmogus šią emociją tarsi spinduliuoja, ji suprantama ir be žodžių. Nelaimingas, stresą patiriantis žmogus veiksmais gali pakenkti ne tik sau, bet ir aplinkiniams.
„Emocijos yra milžiniškas išminties sluoksnis mumyse. Akivaizdu, kad jos yra reikšmingos“, – teigia G.Petronienė. Gerosios emocijos: tai pamatinis, „tikrasis“ džiaugsmas, smalsumas, pyktis ar liūdesys, padedančios asmenybei atsiskleisti. Blogosios – ardančios psichiką ir sveikatą emocijos. Visgi daugelis žmonių susiduria su sunkumais atpažindami tiek savo, tiek kitų emocijas. Vieni jas „blokuoja“, kiti – atvirkščiai – „išsilieja“, taip prislėgdami aplinkinius ir kurdami konfliktines situacijas.
Nevaldomos emocijos – pavojingos
Šiuolaikinis gyvenimo tempas diktuoja, kad svarbiausia būti produktyviam, sėkmingam. Rūpinimasis emocijomis lieka tarsi antrame plane. Juk daugelis žavisi sėkmę demonstruojančiais įtakingais asmenimis, tačiau retam rūpi, kaip šis žmogus iš tiesų jaučiasi po „sėkmingo“ žmogaus kauke.
„Atpažindamas emocijas gali pradėti jas valdyti, tuomet jos neišsiverš, nesprogs. Emocijų atpažinimas leidžia elgtis racionaliai“, – pastebi G.Petronienė. Stresas, baimė – tai irgi mūsų emocijos, ir jeigu visa tai laikai savyje, baimė „koncentruojasi“.
Streso valdymą analizuojanti psichologė Viktorija Grigaliūnienė pastebi, kad hiperaktyvumas, greitas kalbėjimas ar vaikščiojimas, prastesnė apimtis, išsiblaškymas, nuolatinis susijaudinimas ar apatija – tai vis streso požymiai. Jį demonstruoja ir kūno reakcija: įsitempę raumenys, „neramios rankos“, galvos skausmai, aukštas kraujospūdis, širdies ligos. Galiausia streso pasekmė – nuovargis ir bendras energijos trūkumas, humoro jausmo stoka, nenoras judėti, miego sutrikimai.
„Emociškai pervargęs žmogus nepakelia normalaus darbo krūvio ir ima ieškoti nusiraminimo, kartais vartoja vaistus, kartais – narkotikus, pradeda gerti, rūkyti. Norint atsikratyti emocinio pervargimo, reikia pačiam sau prisipažinti, kad jis yra“, – teigia V.Grigaliūnienė.
Kasdieninis stresas atsiranda dėl keliamų per didelių reikalavimų, patiriamų netekčių, skubėjimo, nemalonių netikėtumų, nuomonių skirtumų, belaukiant sunkių situacijų. Žmogui jis sukelia sunkius dvasinius išgyvenimus. Neigiamos ar nevaldomos emocijos provokuoja nervų sistemos, širdies ligas ir daugelį kitų negalavimų.
Emocija atskleis daugiau nei žodis
„Čia apsipirkti – didžiulis stresas“, – teškia pardavėjai didelį antsvorį turinti miestietė, pūškuodama per pustuštį prekybos centrą. Nors retai pirkėjo sulaukiančios (pandemija!) pardavėjos šią moterį aptarnavo itin maloniai. Moteriai, matyt, sunku pripažinti, kad stresą jai sukėlė ne prekybos centro aplinka ir aptarnavimas, bet jos pačios sunkiai „iriamas“, prakaitu srūvantis kūno svoris, kai kiekvienas žingsnis reikalauja pastangų. Tad gal ir emocijų iškrovą lėmė giliai užslėptas priekaištas pačiai sau dėl aplaidaus požiūrio į kūną, dėl darbe patiriamo spaudimo, kuris „gydomas“ nuolatiniu užkandžiavimu, kaip ant mielių auginančiu svorį?
Pasak G.Petronienės, emocijos atskleidžia, kokie mūsų poreikiai yra nepatenkinti. Įprastai manoma: kol nepatenkinti pirminiai, fiziologiniai (mitybos, miego ir pan.) poreikiai, tol negalime pasirūpinti ir saugumu, emocine savijauta ir t. t. Tai nereiškia, kad didžiausią dėmesį turime skirti fiziologiniams poreikiams – tiesiog juos reikia patenkinti pirmiausiai.
Nuraminti, sureguliuoti emocijas gali padėti patys artimiausi žmonės: draugai, šeimos nariai. Pasak specialistų, šalia esantis artimas žmogus, padedantis jausmą „įžeminti“ ir atliekantis vadinamąją „emocijų reguliavimo funkciją“, yra itin didelė vertybė. Be to, ir pats ugdydamas emocinį intelektą, mokėdamas atpažinti emocijas ir jas kontroliuoti žmogus gali sustiprinti savo psichinę sveikatą ir įvairiose gyvenimo srityse pasiekti daugiau. Žinoma, prireikus veiksmingiausiai gali padėti šios srities specialistai – psichologai.
Nustatyti ribas, skirti laiko sau
„Prisiminkite, kad kiekvienas žmogus turi ribotą energijos kiekį. Jūsų dvasinis „akumuliatorius“ gali greitai išsikrauti, tačiau jėgas galima panaudoti ir tikslingai“, – teigia V.Grigaliūnienė. Siekiant išvengti streso, išlaikyti pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, ji pataria kasdieniame darbe sąmoningai suplanuoti atokvėpio valandėles: pusvalandį gryname ore, neilgą pasivaikščiojimą.
Svarbu išmokti nustatyti ribas: neperkelti profesinių problemų į asmeninį gyvenimą, išmokti pasakyti „ne“ – maloniai, bet tvirtai. Apėmus karštligiškam skubėjimui verta stabtelėti ir paklausti savęs: „Kas atsitiks, jei darbą atidėsiu? Ar tikrai pasekmės bus tokios baisios?“
Reguliuojant emocines būsenas svarbu vengti mąstymo klaidų – vis grįžtančių prie padarytos žalos ar sukelto pavojaus minčių („Tai blogai baigsis!“, „Kodėl taip nutiko?“, „Aš nevykėlis!“, „Ar aš susidorosiu?“, „Man viskas nesiseka“ ir pan.).
Psichologė akcentuoja: „Kiekvieną dieną jūs turite pasirinkimą: džiaugtis gyvenimu ar jo nekęsti. Vienintelis dalykas, kurio niekas iš jūsų negali atimti, tai jūsų požiūris. Tad jeigu galite pasirūpinti teigiamu požiūriu, visa kita gyvenime tampa daug paprasčiau.“
Nuotrauka asociatyvinė © Canva.
