Ar jūs kada nors keitėte profesiją? Kaip tada jautėtės? Kokios mintys ir emocijos tuo metu kilo? Keičiant profesiją gali kilti įvairių psichologinių iššūkių, kuriuos būtina atpažinti, suprasti ir įveikti. Šiame straipsnyje projekto „Euroguidance“ ambasadorius, psichoterapeutas Dainius Jakučionis aptaria pagrindinius kylančius psichologinius iššūkius ir būdus, kaip juos atremti.
Pasak gydytojo psichoterapeuto Dainiaus Jakučionio žmogus keisdamas profesiją praeina 3 stadijas:
- inkubacijos, kai yra galvojama apie profesijos keitimą, tačiau dar nėra iki galo nuspręsta. Šioje stadijoje kyla abejonės tiek dėl turimos profesijos, tiek dėl norimos turėti ir čia dažniausiai žmogus susiduria su daugiausiai iššūkių.
- konkretaus pokyčio, kai žmogus jau nusprendžia keisti profesiją ir išeina iš prieš tai buvusio darbo. Šiame etape žmogus jau yra naujoje darbo vietoje su nauja profesija ir susiduria su iššūkiais liečiančiais darbo vietos pakeitimą ir kolektyvą.
- integracijos, kai žmogus jau yra apsipratęs su nauja profesija ir atsiranda stabilumas. Šiame etape iššūkiai dažniausiai baigiasi ir žmogus gali ramiai dirbti.
Keičiant profesiją svarbu ir tai, ar profesijos keitimas yra priverstinis, ar proaktyvus. Priverstinio profesijos keitimo metu žmogus turi išeiti iš darbo dėl atleidimo, fizinės ar psichinės sveikatos būklės, esant nepalankioms darbo sąlygoms. Proaktyvus profesijos keitimas yra susijęs su naujų horizontų užkariavimu, kai žmogus nori toliau tobulėti ir mokytis, o dirbant toje pačioje srityje jam to nepavyksta padaryti arba jis tiesiog nori išbandyti kažką naujo ir pakeisti savo statusą, pavyzdžiui, iš samdomo darbuotojo tapti savarankiškai dirbančiu arba darbdaviu ir taip įgyvendinti savo svajones.
Psichologiniai iššūkiai
1. Kitų žmonių nuomonė
Prasitarus artimiesiems ir pažįstamiems apie profesijos keitimą dažnas gali susilaukti kreivų žvilgsnių, o ypač, jei profesijai buvo atiduota daug metų mokantis ir tobulėjant (medicina, teisė ir kt.). Kitų nuomonė dažnai sukelia nepasitikėjimą savo sprendimu, didesnes abejones ir svarstymą, ar tai tikrai geras sprendimas. Kartais gali kilti ir gėdos jausmas dėl mąstymo, jog „nesu pakankamai geras“ naujai profesijai.
Šiuo atveju reikėtų būti savanaudiškam: atsižvelgti į save bei praleisti pro ausis tai, ką kiti sako. Svarbu prisiimti atsakomybę už savo sprendimą. Akivaizdu, kad nei jūsų draugai, nei artimieji nedirbs už jus nei senojo darbo, nei naujojo, tad jų prieštaravimai ar abejojimai neturėtų keisti jūsų pasirinkimo.
2. Neužtikrintumas
Keisdama(-s) profesiją susidursite su neužtikrintumu ir abejone dėl savo pasirinkimo. Iki tol, kol nepajausite sėkmės ir nepamatysite, kad sprendimas pasiteisino, jus lankys neužtikrintumas. Tai visiškai normalus jausmas ir net vėliau, jau įsitvirtinus naujoje profesijoje, neužtikrintumas gali sugrįžti. Kiekviename kelyje būna nuosmukių ir sustojimų – tai normalu. Derėtų tai įsisąmoninti bei būti pasiruošusiam tokiems atvejams.
3. Nesėkmės baimė
Pradedant kažką naujo neretas bijo ir nerimauja, kad nepasiseks. Tai irgi normalu. Mūsų visuomenėje yra įprasta vieniems kitus vertinti, o už klaidas bausti, todėl išsiugdėme įprotis bijoti suklysti. Keičiant profesiją tokių baimių bus ne viena. Kviečiu pagalvoti, o kas atsitiks, jei suklysite ir jums nepasiseks naujame karjeros kelyje? Ar bijote, ką kiti pasakys? Ar bijote jaustis nevykėliu ir nieko nepasiekusiu? Bijote nuvilti save, o gal labiau – kitus?
Tokios mintys dažnai vadinamos katastrofinėmis, nes būna nukreiptos tik į negatyvią ateitį. Jums padėtų keli klausimai, kurie padeda išsiaiškinti, kiek jūsų mintys yra teisingos, o kiek jos klaidingos. Pavyzdžiui, kiek iš tikrųjų gyvenime esate suklydę? Kaip tai vertino patys artimiausi žmonės dabartiniame gyvenime? Kas iš tikrųjų atsitiks, jei suklysite (realistiškiausias scenarijus)? Kaip anksčiau susitvarkydavote su tokiomis negatyviomis mintimis apie ateitį?
4. Kaltė
Kai kuriems žmonėms gali kilti ir kyla kaltės jausmas paliekant savo darbą ir kolegas. Taip atsitinka net ir tada, kai darbo sąlygos nėra palankios. Artimi kolegos, vieta ir atmosfera sukelia nostalgiją ir kaltę, kad ją paliekame. Artimi ryšiai susiformuoja net ir esant nepalankioms darbo sąlygoms ir dažnai būna, kad pakeitus darbo vietą ir profesiją senieji ryšiai nutrūksta.
Kiekvienas žmogus turi galimybę išsaugoti tarpasmeninius ryšius, jei prisiima atsakomybę už juos. Tokiu atveju galima tęsti draugystę ir susitikti laisvalaikiu. Tai jau nebus taip pat, tačiau išvystysite bičiulystę ir buvęs kolega taps Jūsų draugu.
5. Identiteto paieška
Keičiant profesiją, kai kuriems žmonėms yra sunku ir dėl to, kad jie niekaip neįsivaizduoja savęs dirbančio kitoje srityje. Jie jaučiasi lyg suaugę su savo profesija ir pasikeitus jai, sugriūna jų identitetas. Taip neretai būna gydytojams, kai jie nusprendžia pakeisti specialybę. Jų identitetas ir asmenybė būna glaudžiai susijusi su turima gydytojo profesija ir tai ypatingai apsunkina profesijos keitimą. Dauguma net nekeičia profesijos, nes yra susitapatinę su specialybe.
Su šiuo sunkumu susiduria ilgiau dirbantys vienoje profesinėje srityje ir daug laiko investavę į jos tobulinimą. Jiems galiu rekomenduoti įsivardinti savo stiprybes ir praplėsti identiteto apibrėžimą. Kas yra žmogus, jei neturi darbo ar profesijos? Verta apie tai pamąstyti net ir nekeičiant profesijos, nes žmogus nėra jo darbas ar profesija, tai rinkinys įvairių savybių ir elgesio bruožų, kurie bendrai sudaro Joną ar Marytę.
Psichoterapeutas Dainius Jakučionis akcentavo, kad keičiant profesiją susiduriama su įvairiais psichologiniais iššūkiais ir dauguma iš jų visiškai normalūs proceso elementai. „Žmonės gali per daug klausyti kitų žmonių nuomonės, jaustis neužtikrinti savo pasirinkimu, bijoti, jog nepasiseks, jausti kaltę palikdami savo kolegas ir netekdami savo identiteto. Priėmus tai kaip pokyčio palydovus profesijos keitimas gali pasidaryti lengvesnis ir ne toks nerimą keliantis“, – teigė gydytojas psichoterapeutas D. Jakučionis.
Visas straipsnis publikuotas ČIA.
Tekstas parengtas projektui „Euroguidance“, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
