Manau, kad ir kaip įkvepiantis buvo mano tekstas apie bedarbystės poeziją, gyvenimo proza irgi verčia susimąstyti. Manęs iš darbo neišmetė, gražiai atsisveikinom po penkiolikos metų. Teko ir man pačiai žmones atleisti, ir kai atėjo ta diena, kai gavau popieriukus, kuriuos turėjau pasirašyti, buvo graudu. Tačiau buvo likę dar keli mėnesiai iki X dienos. Jau tada pradėjau galvoti, ką ir kaip darysiu. Žinojau, kad mašinos lizingas praryja didelę algos dalį, dukros studijos užsienyje – dar daugiau. Nenoriu dalinti patarimų, o esu linkusi papasakoti, kaip gyvenau, kad dabar labai nesiskundžiu 🙂
Butas
Taip, buto paskolos neturiu. Daugiau kaip 20 metų statytas namas, standartinis 2 kambarių butas, tiesa, prisipažinsiu prieš vaiko gimimą, iškart jį perdarėme, iš svetainės padarydami virtuvę su gyvenamuoju kambariu, o iš 8 kvadratinių metrų virtuvėlės – kambarį dukrai. Labai keistai atrodėme daugumai pažįstamų. Dažnai pasvajodavau apie didesnį butą, ypač tada, kai dukra paaugo ir namuose atsirado nemažas šuo. Bet nedrįsau, kai labai norėjau ir kai atrodė, kad pinigų turėtų pakakti ir paskolai. Niekaip negalėjau pamiršti, kad esu vienintelė šeimos maitintoja, nes mano sutuoktinis seniai jau seniai buvo neatsigręždamas nuėjęs savais keliais. Po skyrybų ėmiau paskolą pusei buvusio mūsų bendro buto iš jo nusipirkti. Išsimokėjau, o gal geriau sakyti – greit atsikračiau paskola.
Paskui dukra augo, kol visai suaugo, tada jau nerimastingai laukiau, kol sužinosiu, ką ji veiks baigusi mokyklą. Guosdavau save tokia matematika: papildomas kambarys naujos statybos name man kainuos papildomai apie ar net daugiau kaip 100 tūkstančių litų, tai gyvenant vienai teks daugiau grindų ploto valyti 🙂 Ir jei savaitgalis kokiam nors Europos mieste ar savaitės atostogos nugriebus kokią nors akciją ne sezono metu kainuos 1300Lt, tai 77 kartus galiu turėti tokį džiaugsmą… Na, kurmiai, paskaičiuokim – jei per metus 7 kartus tokia kelionė – kas pora mėnesių- ir taip visus 11 metų…Ar tai nėra verčiau už papildomą kambarį? Įspūdžiai, kuriais gyvensiu gerokai ilgiau, ne tęsiasi kelionė, paskui ruošiuosi kitai…
Taip ir nepirkau kito, geresnio buto. Dukra užaugo, įstojo ir išvažiavo mokytis. Atostogų ir kelionių taip dažnai neturėjau, nes tie pinigai smagiai iškeliauja jos mokslams ir gyvenimui. Ir važiuoju jos lankyti. Su didžiausiu malonumu:) Ar dabar man reikia didesnio buto? Ne. Jei ji grįš, tilpsim. Jei ne, tada galvosim. Nors žinau, kad geriau, kai suaugę vaikai gyvena atskirai. Myli labiau, bendrauja tikriau ir apie būtį, o ne buitį kalbasi.
Automobilis
Pirkau lizingu pačioje krizės viršūnėje. Naują. Rizikavau. Žinojau, kad tai neatsiperkanti investicija, bet tada maniau: „Kada, jei ne dabar?“ Nenorėjau gailėtis, kad vienos iš savo materialių svajonių neįgyvendinau. Darbą turėjau, mokėjimus susidėliojau tokiam laiko tarpui, kad jausčiausi finansiškai saugiai, ir, praėjus porai mėnesių po bedarbystės pradžios, su didžiausiu džiaugsmu sumokėjau paskutinę įmoką. Valio:)
O dabar? Žinau, kaip skaičiuoti savo mobilumo išlaidas. Žinau, kada apsimoka su mašina važinėti. Kai dirbi, važiuoji su mašina, nes taip patogu, nes laikas yra pats brangiausias dalykas. Bet net ir tada, kai gali ja važiuoti, nevažiuoti yra smagu. Jei ir važiuoji mašina, renkiesi žaliąją zoną ar nemokamą stovėjimą, nes turi laiko nueiti ten, kur reikia. Kai laikinai neturi ar savanoriškai atsisakai mašinos, tada kitaip jautiesi vilniečiu, ne tik dėl to, kad turi ir tai įrodančią kortelę. Pamatai skirtumą tarp greitaeigių autobusų ir lėtapėdžių troleibusų, prinokusi kaukazietiška slyvaitė koketiškai trinkteli per galvą išlipus Kęstučio gatvės stotelėje ir iškart mintys kažkur kitur tave nuneša, jauti oro temperatūrą ir lietų, pamatai sprogstančius medžius ir į kišenę įsidedi porą laimę nešančių kaštonų. Pakeli galvą, pamatai kitokį miestą, važiuodama ar eidama, gali laisvai dairytis į šonus, žioplinėti ir tikrai iš svetimos bagažinės garažo nepadarysi, kaip kad atsitiktų vairuojant ir svajojant visais savo smegenų vingiais. Viskas lėta, lengva, didelių darbų sąrašas nukištas tolyn, nes ką čia grandiozinio nuveiksi eidama savo kojomis?
Gali godžiai išgerti taurę vyno bet kuriuo paros metu, nes vis tiek kažkas kitas (viešasis transportas galų gale) parveš, arba pareisi pati. Gerumėlis. Tik viena smulkmena – kai kurie draugai gyvena velnioniškai toli, o noras aplankyti juos kažkaip neįtikėtinai padidėjęs… Toks vienintelis disonanansas Vilniaus ir mano komunikacijos sraute:) O kai reikia nuvažiuoti toliau, gali klausti draugų, pažįstamų ar mažiau pažįstamų draugų, kad paimtų pakeleivę. Dalintis kelionės išlaidas yra lengviau, nei jas visas pačiai padengti. Juk tiek grupių FB, mobiliųjų telefonų programėlių, kurios tau gali padėti. Yra galimybių, kodėl to neišbandyti savo kailiu kaip tik dabar, kai visas laikas yra tavo?
Paslaugos
Dirbdama paskutiniuosius mėnesius, pradėjau galvoti, ko gi man nereikia. Stacionaraus telefono, kurio sąskaitos nepastebėdavau, nes tiesioginis debetas ramiai ir tykiai ją apmokėdavo. Net nežinojau, koks planas, už ką tiek daug moku, jei retai būnu namie ir gerokai dažniau naudojuosi mobiliuoju telefonu. Taigi, greitai netekau stacionaraus telefono. 30 x 12=360 Lt per metus. Puiku. Gerokai anksčiau buvo skambutis mobiliajam operatoriui – tiesiog norėjau sužinoti, ar mano planas yra pats geriausias ir ar aš galiu, neprarasdama beribio bendravimo džiaugsmo, dar pasidžiaugti ir menkesne sąskaita. Žinoma. Ir interneto tiekėjas pakeitė įrangą ir atpigino planą. Mes esam sudarę gausybę sutarčių, kurių neprisimename, ir mums niekas nepaskambina, kad pasiūlytų pigesnį variantą. Turim laiko, klausiam patys. Skaičiuojam ir džiaugiamės rezultatais.
Daiktai
Na, mano televizorius jau gero paauglio amžiaus, toks old-school’inis, be jokių extra privalumų, bet rodo. Skalbyklė – pirmas pirkinys po skyrybų, kai senoji jau buvo nustekenta, taip pat jau panašaus amžiaus. Indaplovė – taip pat. Na, žinoma, gal ir norėčiau ko nors naujo, nes juk yra smagu žengti kartu su technikos pažanga. Tačiau čia irgi turiu savų skaičiavimų ir apmąstymų.
Kai tik pradėjom gyventi su būsimu vyru, buvom jauni ir pasiutę, pirmas pirkinys už 500 dolerių buvo Viatka-avtomat. Patalynės skalbimas vonioje buvo pragariškas užsiėmimas. Maniškis tada sakė: „Technika turi taupyti mūsų laiką. Ji skalbs, o mes mylėsimės“. Taip ir buvo. Taigi, indaplovė, skalbyklė ir kiti didesni ar mažesni technikos stebuklai man turi taupyti laiką.
Indaplovės pirkimas, tiesa, buvo dukros pasiūlymas. Jai buvo kokie 9 ar 10. Nuolat priekaištaudavau jai, kad nesusiplauna indų, ir tas mano špingaletas, kuriam nusibodo pervargusios ir darbe prapuolusios mamos priekaištai, tyliai nedrąsiu balsu pasakė: „O gal mes galim pataupyt ir nusipirkt indaplovę, kad daugiau niekada nesipyktume dėl tų indų?“ Nusipirkom greitai, tai buvo prioritetas.
Bet televizorius…Jis atima mano laiką. Jis jį praryja savo godžia gerkle. Taip, jis puikiai migdo, bet ar už migdomuosius reikia tiek mokėti? Taip, jis pakankamai ilgai rodė animacinius filmukus mano nuobodžiaujančiai namuose dukrai, bet dabar jei jo nebūtų, turbūt nelabai pasigesčiau. Nemoku susiplanuoti laiko pagal kažkieno sudarytą repertuarą, kad būtent tą ar kitą valandą pažiūrėčiau filmą, kurį noriu matyti. Tada žiūriu jį online tada, kai noriu. Ir nors internetas mano laiką taip pat grobia, jo atsisakyti neketinu. Tai laiko vagis, jei nemoki savęs „išloginti“ ir eiti gyventi tikro gyvenimo, bet jis atveria daug galimybių rasti, pažinti, susipažinti, rasti darbą ir sutaupyti, jei tik moki juo naudotis.
P.S. Bus daugiau.
