Prieš trejus metus vartotojai įgijo teisę reikalauti, kad verslininkai neribotų tarpvalstybinės prekybos, atsižvelgdami į pirkėjo pilietybę, gyvenamąją ar įsisteigimo vietą. Laisvą prekių ir paslaugų judėjimą visoje ES bei vienodą verslo požiūrį į pirkėją gina Reglamentas dėl nepagrįsto geografinio blokavimo.
Jei verslininkas vykdo prekybą keliose ES šalyse, pirkėjams iš skirtingų valstybių narių turi būti užtikrinta tokia pati prieiga ir galimybė įsigyti prekių bei paslaugų, kaip ir vietiniams. Ši nuostata taikoma tiek elektroninėje, tiek fizinėje prekyboje.
Štai pavyzdys: vartotojas iš Lietuvos nori įsigyti telefoną ir geriausią pasiūlymą randa Vokietijos el. parduotuvėje, tačiau ši prekių pristatymą siūlo tik savo šalyje. Lietuvos vartotojas turi teisę įsigyti telefoną, atsiimdamas jį pardavėjo aptarnaujamoje Vokietijos teritorijoje, kaip bet kuris vokiečių vartotojas.
Kalbant apie el. prekybą reikia pasakyti, kad Reglamentas neįpareigoja pardavėjo pristatyti prekes į pirkėjo nurodytą šalį. Tačiau draudžia blokuoti prieigą prie internetinių svetainių, programėlių ar kitų internetinių sąsajų, atsižvelgiant į pirkėjo IP adresą ir kitus su pilietybe ar geografine padėtimi susijusius veiksnius, tarkime, adresą.
Įsivaizduokime, kad vartotoja iš Airijos nori prisijungti prie Lietuvai skirtos el. drabužių parduotuvės svetainės versijos, tačiau į adreso laukelį įrašius šios Lietuvos svetainės adresą, vartotoja be jos sutikimo vis tiek nukreipiama į Airijos svetainę. To būti negali.
„Įsigaliojus Reglamento nuostatoms, draudžiama pirkėją be jo aiškaus sutikimo nukreipti iš vienos el. parduotuvės versijos į kitą. Verslininkas negali blokuoti prieigos prie savo svetainės kitos ES šalies vartotojams ar atsisakyti jiems parduoti prekę“, – paaiškino Europos vartotojų centro (EVC) vadovė dr. Raimonda Balnienė.
Lygiai taip pat pardavėjas, priklausomai nuo pirkėjo IP adreso, pilietybės, gyvenamosios vietos ar kt., negali pakeisti pardavimo sąlygų, prekių kainų ar pasiūlymų apskritai.
Dar viena sritis, kurią sureguliavo Reglamentas – diskriminavimas atliekant mokėjimus. Pagal šiandien galiojančią tvarką, verslininkas negali diskriminuoti pirkėjo dėl jo naudojamos mokėjimo priemonės, mokėjimo sąskaitos buvimo ar mokėjimo priemonės išdavimo vietos.
„Lietuvos verslininkas mokėjimus už prekes savo svetainėje priima konkretaus prekės ženklo kredito kortelėmis ir tiesioginiais banko pavedimais, tačiau nepriima mokėjimų to paties prekės ženklo kredito kortele, išduota kitoje valstybėje narėje. Tokia praktika draudžiama“, – pavyzdį pateikė dr. R. Balnienė.
Vis dėlto yra išimčių, kai riboti prieigą prie prekių bei paslaugų galima. Tai tokie atvejai, kai ši prieiga draudžiama nacionalinių teisės aktų.
Reglamento nuostatos netaikomos šioms paslaugoms: transporto paslaugos (geografinės diskriminacijos draudimas skrydžių, autobusų bei vandens transporto paslaugų sektoriuose nustatytas kituose ES teisės aktuose); finansinės paslaugos; garso ir vaizdo paslaugos; azartinių lošimų paslaugos.
Reglamento vykdymo priežiūrą Lietuvos rinkos viduje atlieka Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, o Europos vartotojų centras Lietuvoje teikia pagalbą vartotojams, susidūrusiems su problemomis perkant kitoje ES valstybėje narėje bei Norvegijoje, Islandijoje ar Jungtinėje Karalystėje.
Šis pranešimas buvo finansuojamas Europos Sąjungos Vartotojų Programos (2014-2020).
Pranešimo turinys atspindi tik autoriaus poziciją bei yra jo atsakomybė; tai negali būti vertinama kaip atspindinti Europos Komisijos ir/ar Vartotojų, sveikatos, žemės ūkio ir maisto programų vykdomosios agentūros (CHAFEA) ir/arba jos teisių perėmėjos Europos inovacijų tarybos ir MVĮ reikalų vykdomosios įstaigos (EISMEA) ar kitos Europos Sąjungos institucijos poziciją. Europos Komisija ir Agentūra neprisiima jokios atsakomybės už pateiktos informacijos panaudojimą.
Viršelio nuotrauka – asociatyvinė.
