Vartotojų aljansas jau dvejus metus bendradarbiauja su Valstybine vartotojų teisių apsaugos tarnyba – nagrinėja vartojimo ginčus ir atlieka ginčo šalių taikinimo procedūrą, kai nesutarimų kyla dėl sporto, kultūros ir pramogų renginių, vietinio ir išvykstamojo turizmo, grožio ir laisvalaikio paslaugų; pastato bendrojo naudojimo objektų administratorių, teikiančių bendrojo naudojimo objektų administravimo ir (ar) eksploatavimo paslaugas, veiksmų ar neveikimo.
Nagrinėjant vartojimo ginčus pastebėta, kad didžiausia dalis ginčų kyla dėl netinkamo vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo ar nutraukimo, vartotojams įsigijus nekokybišką prekę. Dėl to norime priminti pagrindines vartotojų teises ir pardavėjų pareigas sudarant paprastą ar nuotolinę pirkimo-pardavimo sutartį.
Vartotojo informavimo pareiga
Pardavėjo pareiga ir vartotojo teisė gauti visą su preke ar paslauga susijusią informaciją yra įtvirtinta Vartotojų teisių apsaugos įstatyme, CK 6.228(6), 6.228(7) ir 6.353 straipsniuose. Tinkamas vartotojo informavimo pareigos įgyvendinimas yra itin svarbus, nes jis tiesiogiai veikia vartotojo apsisprendimą įsigyti ir naudoti prekes. Įstatymuose įtvirtintas reikalavimas tinkamai pateikti informaciją reiškia, kad informacija turi būti pateikta aiškiu ir suprantamu vartotojui būdu, ji turi būti teisinga, išsami ir neklaidinanti, pateikta valstybine kalba (CK 6.228(6) str. 1 d.).
Pareiga perduoti vartotojui prekę
Ši pareiga apima ne tik įpareigojimą perduoti vartotojui jo įsigytą prekę ar suteikti paslaugą, bet ir užtikrinti, kad daiktas yra tinkamos kokybės. Pardavėjas privalo pristatyti vartotojui jo įsigytus daiktus ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo sutarties dėl prekės įsigijimo sudarymo, jeigu šalys nesusitaria kitaip. Jeigu pardavėjas šios pareigos neįvykdo, pirkėjas turi teisę pareikalauti pardavėjo, kad prekė jam būtų pristatyta kuo greičiau. Jeigu pardavėjas nepristato daiktų per vartotojo nustatytą papildomą terminą, pirkėjas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.359 str. 4 d.).
Pardavėjas, parduodamas pirkėjui prekę garantuoja, kad prekė atitinka kokybės ir sutartyje numatytus reikalavimus. Jei sutartyje atskirų nurodymų nėra, daiktas turi atitikti įprastus reikalavimus (CK 6.327 straipsnio 1 dalis). Nustačius, kad prekė turi gamybos broką (turėjo kokybės reikalavimų neatitikimų dar prieš pirkėjui ją įsigyjant), pirkėjas gali pasinaudoti CK 6.334 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais pirkėjo teisių gynimo būdais, kai buvo įsigyta nekokybiška prekė (pakeisti nekokybišką daiktą tinkamos kokybės daiktu; sumažinti prekės kainą; pašalinti daikto trūkumus, atsisakyti sutarties ir susigrąžinti sumokėtą kainą). Svarbu atkreipti dėmesį, kad pirkėjas, reikšdamas pretenziją pardavėjui, vienu metu gali pasirinkti tik vieną, jam tinkamiausią teisių gynimo būdą. Vienintelis apribojimas – prašant nutraukti sutartį prekės trūkumas turi būti ne mažareikšmis (dėl ko daiktą galima toliau naudoti pagal paskirtį).
Pareiga atlyginti siuntimo išlaidas
Nemažai ginčų kyla dėl siuntimo išlaidų atlyginimo. Vartotojas gali patirti dviejų rūšių siuntimo išlaidas: prekės pristatymo išlaidas, kurias vartotojas apmoka užsisakydamas prekę ir siuntimo išlaidas, patirtas prekę grąžinant atgal pardavėjui. Civilinio kodekso 6.228(10) straipsnio 1 dalis numato, kad vartotojas turi teisę per 14 dienų atsisakyti nuotolinės sutarties ar ne prekybos patalpose sudarytos sutarties, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytas išimtis. O pardavėjas ne vėliau kaip per keturiolika dienų turi grąžinti vartotojui visas šio sumokėtas sumas, įskaitant vartotojo apmokėtas prekių pristatymo išlaidas (CK 6.228(11) str. 2 d.). Taigi, pardavėjas privalo atlyginti vartotojo apmokėtas prekės pristatymo vartotojui išlaidas visais atvejais, nebent šalys susitarė kitaip. Tačiau pardavėjas neprivalo atlyginti vartotojo patirtų išlaidų grąžinant prekę pardavėjui, jei prekė vartotojui netiko. Tokia pareiga pardavėjui kyla tik tuomet, jei pardavėjas perdavė vartotojui nekokybišką prekę ir vartotojas prekę grąžinti nori dėl šios priežasties (CK 6.228(11) str. 6 d.).
Tikimės, kad neatsidursite konfliktinėse situacijose, o kilus ginčui su pardavėju, užtikrintai priminsite apie savo teises. Lietuvoje alternatyviai vartojimo ginčai ne teismo tvarka sprendžiami šiose institucijose: Valstybinėje vartotojų teisių apsaugos tarnyboje, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyboje, Lietuvos banke, Valstybinėje energetikos reguliavimo taryboje. Kilus ginčui tarp vartotojo ir verslininko, vartotojas privalo raštu kreiptis į verslininką ir nurodyti savo reikalavimą. Jei verslininkas į vartotojo pretenziją neatsako arba su ja nesutinka, gautą atsakymą vartotojas gali pateikti ginčą nagrinėjančiai institucijai. Jei vartotojui netinka institucijos sprendimas, jis gali kreiptis į teismą.
2020 m. liepos mėnesį Vartotojų teisių apsaugos įstatyme[1] įtvirtinus naują vartotojų organizacijų kategoriją – įgaliotąsias vartotojų organizacijas, Vartotojų aljansas tapo pirmąją tokio tipo organizacija mūsų šalyje. Įgaliotosios vartotojų asociacijos statusas rodo, kad organizacija atitinka tam tikrus veiklos, patirties ir kompetencijos kriterijus. Taip pat, be įprastų vartotojų asociacijų veiklų tokių kaip vartotojų švietimas, taikomasis tarpininkavimas vartojimo ginčuose tarp pardavėjų/paslaugos teikėjų ir vartotojų, vartotojų teisių užtikrinimas konfliktinėse situacijose, prevencija, paslaugų prieinamumo ir saugumo užtikrinimo ir kt., organizacija įgyja įgaliojimus atlikti tris svarbias papildomas funkcijas, padėsiančias užtikrinti vartotojų teisių apsaugą: ginti vartotojų viešą interesą, atstovauti vartotojams nagrinėjant ginčus ne teisme, ginti vartotojų interesus grupės ieškinio bylose.
[1] Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas. Valstybės žinios. 1994, Nr. I-657, galiojanti redakcija, 131 straipsnis.
