Kartą pradinių klasių mokytoja liepė vaikams parašyti rašinėlį apie tai, ko jie norėtų, kad Dievas dėl jų padarytų. Vakare, tikrindama darbus, ji rado rašinį, kuris ją labai sujaudino. Tuo momentu įėjo vyras ir pamatė ją verkiančią.
– Kas atsitiko? – paklausė jis.
– Skaityk, – atsakė ji, tiesdama jam vieno berniuko rašinį.
„Dieve, šiandien prašau Tavęs kai ko labai ypatingo: paversk mane televizoriumi. Aš noriu užimti jo vietą. Noriu gyventi taip, kaip mūsų namuose gyvena televizorius. Noriu turėti tą ypatingą vietą, kur susirenka visa šeima. O kai aš kalbu, kad mane išklausytų nepertraukdami ir neužduodami klausimų. Noriu būti dėmesio centre. Noriu, kad manimi rūpintųsi taip, kaip rūpinasi televizoriumi, kai jis nebeveikia. Noriu būti su tėčiu, kai jis grįžta iš darbo, net jei jis pavargęs. Ir kad mano mama, kai lieka viena ir liūdi, manęs neignoruotų, o būtų su manimi. Noriu, kad nors retkarčiais mano tėvai viską mestų ir šiek tiek laiko skirtų man. Dieve, aš nedaug prašau… Aš tik noriu gyventi taip, kaip gyvena bet kuris televizorius.”
– Košmaras! Vargšas berniukas! – sušuko mokytojos vyras. – Kas čia per tėvai?!
Ji su ašaromis akyse atsakė:
– Tai mūsų sūnaus rašinys.
