Ar nepasisodinus man ridikėlių?

Kaip ir nemaža dalis Lietuvos gyventojų lysvėse savaitgalį leidžianti žurnalistė Daiva Ausėnaitė vieną dieną suprato, jog laikas papasakoti ir kitiems apie tuos, kurie kapstosi šalia, gal net už tvoros. Tad šioje rubrikoje rasite pasakojimus apie moteris, kurios gyvenimą lysvėje pavertė savo verslu.

Meilė gamtai verčia dažną iš mūsų imti į rankas grėbliukus, kastuvėlius ir traukti į kiemą – pasisodinti ką nors prie namo, balkone, blogiausiu atveju, vazonėliais uždengti visas palanges namuose. Daugelis moterų mėgsta gėles, domisi jų auginimu; domisi ir vyrai, tik kol kas mūsų šalyje jie labiau išimtys nei taisyklė. Vyrai dažniau ką nors konstruoja, lipdo, kala; moterys kuria gamtą. Toks, vaizdžiai sakant, gyvenimas lysvėje daugeliui tautiečių yra labai mielas, o kai kurie šį pomėgį net sugeba paversti pajamų šaltiniu.

Vieno žurnalo anekdotų skiltyje radau atsakymą į mane ir visus, kurie mane pažįsta, kankinusį klausimą: kodėl miestietė, gal net trečia karta nuo žagrės, susidomėjo sodininkyste ir dar taip smarkiai? Tai štai, toje anekdotų rubrikėlėje buvo išvardyti žmogaus gyvenimo tarpsiai ir tuo metu jo galvoje besisukančios mintys apie sodą ir sodybą.

Jeigu vaikystėje gyvenimas kaime žavi dėl močiutės, o paauglystėje virsta tik pasilinksminimų su draugais vieta, tai po 30-ojo gimtadienio daugelį apima nuotaika „ar nepasisodinus man ridikėlių?“ Labai aiškiai suvokiau, kad jau esu toje „ar nepasisodinus man ridikėlių“ stadijoje. Kai tie ridikėliai visgi užaugo (net aštuoni!), apėmė nenusakomas jausmas ir ryžtas… sodinti dar.

Visą vasarą gyvenau lysvėje. Fiziškai, o ne tiesiogine prasme, lysvėje ėmiau gyventi prieš gerus metus, iš karto po to, kai sudygo tie 8 ridikėliai.

Nuolat žiūrėjau mažiausiai tris televizines laidas, kas mėnesį pirkau visus žurnalus, skirtus sodininkams. Kai pakėliau akis, suvokiau, kad tokių lysvių gyventojų aplinkui pilna. Užkalbinau prekybos centre moterį dalykiniu kostiumėliu, kai rinkausi gėlių svogūnėlius, – ji tiek daug žinojo apie svogūnines gėles! Kaimynė pirmą kartą gyvenime užkalbino, kai pamatė, kad tempiu namo humuso maišą. Poliklinikoje su slaugytoja pasišnekėjom apie kambarines gėles. Viena klientė pažadėjo duoti violetinių jurginų gumbų, o pažįstama supažindino su savo seserimi, kuri turi sliekų verslą. Netgi daktaras, su kuriuo parašėme knygą apie seksą („Pokalbiai apie seksą“) papasakojo, kaip reikia auginti smidrus, nes jis, pasirodo, jau 30 metų yra aistringas sodininkas.

Ir, žinot, suvokiau, kad tapau kažkokio labai įdomaus pasaulio gyventoja. Taip, tai lysvės pasaulis. Nei amžius, nei užimamos pareigos ar turimos pajamos netrukdo būti aistringu sodininku. Kai kam lysvė tampa ne tik pomėgiu, bet ir verslu, pajamų šaltiniu. Būtent tokie žmonės ir bus šios rubrikos herojai.

Aš žengiu pirmuosius žingsnius, dar užauginau visai nedaug ridikėlių ir mano entuziazmas begalinis. Todėl neturiu didelių nusivylimų, kuriuos girdžiu, kai šnekuosi su patyrusiais sodininkais mėgėjais. Girdžiu ir tų patyrusio vilko išminties gaidelių, kai bendrauju su kolege Angele Kiliuviene. Po to, kai 15 minučių aptarinėjome rožių karpymo niuansus, mes suvokėme, jog mūsų pokalbiai gali būti įdomi ir naudinga pramoga visiems, gyvenantiems lysvėse.

Esu įsitikinusi, kad jums bus be galo įdomu paskaityti, pasiklausyti tokių skirtingų sodininkių. Nebijokite, tai nebus nuolatiniai kivirčai ar neproduktyvūs ginčai. Tai bus dalinimasis patirtimi, domėjimasis, klausymasis tų, kurie lysvėse gyvena seniau ir tų, kurie nori viską daryti naujoviškiau. Kviečiu ir jus domėtis, koks gyvenimas verda lysvėse.