Mąstydama apie gyvenimą ir jo tikslą, suvokiu, kad tai neapsiriboja vien asmenine gerove ir gyvenimo kokybe. Tai yra kur kas daugiau… Pasak Rich Warren, gyvenimo tikslas nėra sąžinės ramybė ar laimė, jis yra kur kas didesnis nei šeima, karjera ar net pačios didžiausios svajonės bei ambicijos. Kiekvienas gimėme ir buvome pašaukti Dievo, o būdami susitelkę tik į save, niekada neatrasime savo gyvenimo tikslo.
Vos gimus sūnui, išgirdau ne vaiko verksmą, o duslią dejonę. Pasaulis jį pasitiko nelabai svetingai. Išvydusi jį po trijų dienų, nustebau, nes pamačiau ne žavų kūdikį, o tokį pavargusį, pamėlusį ir užtinusį „senučiuką“, kuriam, be kita ko, skaudėjo raktikaulį (jis buvo sulaužytas), galvytę (buvo trūkusi ne viena kraujagyslė, susiformavo cista), akytes (penkias paras jų net nepramerkė).
Problemų buvo visa virtinė, nes nenumatytos medikų klaidos gimdymo metu paliko savų padarinių. Buvo skaudi ir netikėta mažo žmogaus gyenimo pradžia. Tad nenuostabu, jog anūkėlio lankyti atvykusi močiutė buvo gana įpykusi, o sūnaus tėtis griaudėjo grasindamas teismais.
Tuomet sustabdžiau mylinčius artimuosius, nes giliai žinojau, jog pradėti turime ne nuo to. Atleidimas, malda ir padėka Aukščiausiajam už išsaugotą gyvybę – tai kelias, siekiant judėti pirmyn.
***
Vėliau vienas problemas keitė kitos, tad buvome nuolatiniai poliklinikos ar ligoninės gyventojai. Buvo sunku, bet pripratome. Pamenu, tuo metu mudu abu daug laiko praleisdavome prie lango, stebėdami žmones, žaidžiančius kieme vaikus, pažindindamiesi su besikeičiančia gamta. Kartais net parnešdavau iš kiemo sniego gniūžtę, o sezoniniai ar žieminiai batukai taip ir likdavo supakuoti batų dėžutėje…
Taigi, derinomės prie turimų galimybių ar esamų situacijų. Tačiau tyliai vyliausi bei laukiau, kol sūnus sustiprės, išaugs, ir mes galėsime gyventi normaliai, kaip ir kiti.
Bet, deja…
***
Augant sūnui, jo elgesyje, įpročiuose ir raidoje pradėjo ryškėti tam tikri ypatumai, kurie man kėlė didelį nerimą. Stebėjau sūnų, o širdis aiškiai kuždėjo, kad kažkas ne taip, nors gydanti gydytoja teigė, jog „tai berniukas, jie vėluoja, išaugs“.
Namiškiai taip pat neantrino ir netgi pyko, jog ieškau nebūtų ligų (vėliau išaiškėjo, jog jiems buvo skaudu, tad nenorėjo to matyti). Bandžiau ir pati save raminti: juk jis po tokio sunkaus gimimo, ir beveik metus galvytėje esanti cista padarė žalos (kuri einant pirmiems sūnaus metams į pabaigą ir mąstant apie galimą operaciją, ačiū Dievui, rezorbavosi!).
Tačiau ramybės širdyje niekaip neradau, kol pralaužusi įvairias kliūtis, patekau į Vaiko raidos centrą.
***
Netrukus sūnui buvo diagnozuotas nepagydomas įvairiapusis raidos sutrikimas. Sunkiai tuo galėjau patikėti. Tai ne dėl atliktos paslaugos (nes dalyvavau vaiko raidos įvertinime ir kaskart, vos išėjus už durų, viską iš naujo pasitikrindavau savais metodais), o dėl to, jog dar neišsikapanoję iš ligų, patenkame į spąstus.
Man žemė slydo iš po kojų: nežinojau, kur kreiptis ir ką daryti (juk tuomet nebuvo nei Google, o profesionalios literatūros itin stokota). Gal bėgti į Vakarus, kur niekas nematys ir gausim daugiau pagalbos?
Tuomet visiškai dingo manasis „aš“, dingo profesinės ambicijos dirbti (prieš tai buvau pakviesta dėstyti etnomuzikologijos) ir ko nors siekti, – prieš akis buvo mažas žmogutis, kuriam reikėjo manęs bet kuriuo metu ir visos. Aiškiai supratau, jog vienas jis emociškai neišgyvens arba visiškai užsisklęs. Tuomet nė negalvodama apsisprendžiau ir pasirinkau savo vaiką. Kas daugiau tai gali padaryti, jei ne mama?
***
Tai buvo labai sunkus laikotarpis ne tik mudviem, bet ir visai mūsų šeimai (mes dar turėjome vyresnėlę dukrą). Reikėjo daug ką keisti, kas jau buvo nusistovėję mūsų kasdienybėje: įpročius, mokytis eiti naujais ir nepažįstamais keliais, planuoti ateitį ir puoselėti viltį, kai jos tuomet atrodė tiek mažai. Reikėjo kovoti ne tik su šia padėtimi, bet ir su savimi.
Prisipažinsiu, kad buvo be galo sunku aplinkui matyti sveikus draugų vaikus, tad slėpdavausi nuo jų (nenorėdama užuojautos ar padrąsinimo), vengdavau pokalbių negalės tema (nenorėdama aitrinti žaizdų).
Būdavo ir taip, kad suspaudusi vaiką į glėbį bėgdavau tolyn nuo visų (kad niekas nematytų mūsų „kliaudos“) ir verkdavau. Po to pasipildavo virtinė klausimų: „kodėl? už ką? ką ne taip padariau? Jaučiausi sužeista ir nelaiminga, kaip vienišas karys mūšio lauke su vaikeliu ant rankų, kai jau iš anksto numatytas pralaimėjimas…
Antrojoje Solveigos pasakojimo dalyje po savaitės skaitykite:
Iš pradžių lioviausi uždavinėjusi kvailus klausimus, kurie iš tikrųjų niekur neveda, susigrąžinau į gyvenimą mane mylinčius artimuosius ir draugus, sudariau „darbo komandą“ ir mokiausi priimti šį ypatingą vaiką, tokį, koks jis yra. Pakeitusi požiūrį į sūnų, nustojau savęs gailėtis, išsikėliau tikslą – parengti jį (pagal jo galimybes) gyvenimui.
Šis tekstas buvo publikuotas žurnale „Tapati“, 2012, Nr. 3.
