3 dukros, 3 diplomai, 15 metų samdomo darbo ir galiausiai – nuosavas rankdarbių verslas, šildantis namus Lietuvoje ir Jungtinėse Valstijose, kuriantis jaukumą Prancūzijos viešbučiuose. Kalbėdama apie tai, ką daro, Skirmantė Juknė vis vartoja žodį mano, ir nusako šis žodis šiuo atveju ne nuosavybę, o vidinę verslios daugiavaikės būseną.
Apskaitos ir vadybos mokslus universitetuose uoliai krimtusi, 9 metus didžiulėje tarptautinėje įmonėje atsakingą procesų valdymo ir optimizavimo sistemų diegimo darbą dirbusi Skirmantė sako visą tą laiką nė negalvojusi apie jokius verslus. Rankdarbiai visada buvo tik pomėgis, paveldėtas iš giminės moterų: siūti ir megzti mokėjusių močiutės bei mamos, o polinkis į estetiką veikiausiai atėjo iš dėdės tapytojo.
Prieš kelerius metus Skirmantė pamažu ėmė liestis prie vyro Gražvydo verslo – namų interjerui skirtų lietuviškų prekių parduotuvės, kurios ekspoziciją padėdavo įrengti. Subtilios natūros moteriai norėjosi daugiau jaukumo, ir taip ekspozicijoje atsirado pirmasis jos megztas mėlynų siūlų sėdmaišis, vėliau – krepšys, veltinio gaminiai ir daugybė kitų rankų darbo grožybių.
„Devynerius pastaruosius metus buvau dirbusi sausą techninį darbą, apimantį visas Baltijos šalis. Nuo rankdarbių jaučiausi nutolusi ir juos visiškai pamiršusi. Bet tas vyro parduotuvės gražinimas man taip patiko, aš tokią laimę pajutau! – pasakoja neslėpdama emocijų, kaip ir neslepia to, kad į savo mezginius gali valandų valandas žiūrėti, medituoti, glostyti. – Net nežinau, kaip apibūdinti tą būseną ir tą jausmą, bet tai, ką dabar darau, yra mano“.
Čia aš esu aš
Žmonėms patiko Skirmantės darbai, ir pamažu prasidėjo užsakymai, prekių asortimentas įvairėjo. Kone metus naujai atrastą savo pomėgį mėginusi derinti su samdomu darbu, Skirmantė pagaliau ryžtingai apsisprendė: išeina iš įmonės ir atsideda tik savo verslui. Vyras tokiai minčiai pritarė.
„To, ką darau dabar, net nevadinu darbu ar verslu – čia esu aš“, – sako trapi trijų dukrų (19, 17 ir 5 m.) mama. Skirmantė, kaip ir visos verslininkės, teigia, kad dabar derinti motinystę ir karjerą tapo kur kas paprasčiau. Ne taip, kaip tada, kai iš ryto laukia susitikimas Rygoje su švedų delegacija, o naktį mažajai pakyla temperatūra. Kai kaip mama turėtum likti su vaiku, bet ant pečių gulantys didžiuliai įsipareigojimai Baltijos šalių mastu nė neleidžia pagalvoti apie galimybę atšaukti susitikimą. Svarbias pareigas įmonėje užimantis vyras – taip pat komandiruotėse. Gelbėdavo tik vyresniosios dukros, kurios pasikeisdamos rūpindavosi mažąja sesute.
„Iš tiesų buvo labai sunku – kentėjau ir morališka, ir psichologiškai, – neslepia Skirmantė. – Nors iš šalies žiūrint, atrodytų, tik gyvenk ir džiaukis: atsakingos pareigos, karjeros perspektyvos, solidus atlyginimas. Bet va tos laimės… tos laimės ir nebuvo. Tik nuolatinės ligos ir stresas. Paskutiniais metais, kai dar dirbau samdomą darbą, ketverių mažylė prasirgo kiaurą vasarą. Ir tik spalį, man išėjus į nuosavą verslą, ligos liovėsi. O iki tol manęs nebūdavo namie – aš buvau karjeristė, besiblaškanti tarp Vilniaus, Rygos ir Talino. Jei ir būdavau namie, tą laiką praleisdavau dirbdama kompiuteriu.“
Kiekvienam daiktui – savas pirkėjas
Pačiais didžiausiais verslo iššūkiais Skirmantė šiuo metu vadina realizaciją ir medžiagas. Kūrybinių idėjų pilna verslininkė sako ilgai laužanti galvą, kur ir kaip ieškoti pardavimo nišų. Juolab kad dar reikia gauti ir tinkamos kokybės medžiagų – Lietuvoje, pasak Skirmantės, norimų nėra, tad, pavyzdžiui, veltinio tenka siųstis iš užsienio.
Nors rankdarbių verslų pastaruoju metu gausėja geometrine progresija, mūsų herojė savo „Saulės gatvėje“ jaučiasi tvirtai, mat itin aukštos kokybės, nuodugniai apgalvoto dizaino ir savito stiliaus gaminiai visada randa savo klientą.
Kol talkino vyrui parduotuvėje, rankdarbių verslo užuomazgas derino su darbu įmonėje ir dar rūpinosi didele šeima, Skirmantė sako paprasčiausiai neturėjusi nei laiko, nei jėgų domėtis kitų veikla. Po kurio laiko įdėmiau apsižvalgiusi rinkoje, pastebėjo, kad ir vieni kažką panašaus daro, ir kiti. „Sakau vyrui: „Gal čia man nieko nebedaryti?“ „Niekur nesidairyk ir ramiai daryk, kas tau patinka, – pareiškė vyras. – Kiekvienam daiktui – savas pirkėjas“.
Iš tiesų, pasak Skirmantės, pasaulis yra didžiulis, ir jeigu į daiktą sudėtos geros mintys, šiluma, širdis, jis anksčiau ar vėliau suranda savo šeimininką. Nuo to laiko nustojusi blaškytis ir sekti kitų darbus, mūsų herojė tvirtina pajutusi didžiulį palengvėjimą. „Žinau, kad yra panašius daiktus gaminančių, – stengiuosi linkėti jiems visiems gero. Labai džiaugiuosi, kad su vyro pagalba išgyvenau tą dvejonių etapą. Apskritai, jei pradedu išsiderinti, Gražvydas vėl tiesiai ir ramiai mane pastato į vėžes. Mums, moterims, tokio palaikymo labai reikia“, – belieka pavydėti susiklausymo.
Po Naujųjų namų interjero šiluma, šviesa ir jaukumas saulėta Skirmantės gatve turėtų nukeliauti iki drabužių spintos. Mat artimiausiuose planuose – nedidelė savita aprangos linija jau ūgtelėjusiems vaikams. Modeliukai nupaišyti, iškarpos padarytos, belieka sėsti siūti. Bet prieš tai teks paplušėti prie gausių kalėdinių užsakymų.
Skirmantė ir jos „Saulės gatvės“ ekspozicija – jau lapkričio 4-ąją edukacinėje konferencijoje „Aš – versli mama“!
Internete „Saulės gatvės“ ieškokite šiais adresais:
