Spalio 10 d. minint Psichikos sveikatos dieną, prisiminkime romėnų poeto Juvenalio žodžius: „Patariu melsti, kad sveikame tavo kūne sveikas būtų ir protas“. Lygiai taip, kaip rūpinamės, kad valgytume sveiką maistą ir sportuojame, taip turime pasirūpinti ir savo emocijų pasauliu, siekti suprasti, kaip ir kodėl jaučiamės. Antra vertus, šiais laikais yra sakančių, kad tikroji sveikata prasideda galvoje – tai yra, kai siela sveika, dažniausiai sveikas būna ir kūnas.
Ką daryti, kad motinystės pradžia būtų sklandi? “Šeimų mokyklėlės“ lektorė, psichologė Vilma Petrikienė pateikia išsamius atsakymus į šiuos klausimus.
Moksliniais tyrimais nustatyta, jog mamos (jei pagrindinis asmuo besirūpinantis kūdikiu yra tėtis, tada – tėčio) psichologinė savijauta tiesiogiai veikia visokeriopą kūdikio vystymąsi. Kūdikio polinkis į depresiją yra ne tik arba ne tiek genetiškai paveldimas, kiek tokią žmogaus būseną gali lemti santykis su depresyvia motina. Psichinių sunkumų turinti motina mažiau bendrauja su savo kūdikiu, mažiau jį glaudžia, čiūčiuoja. Vaikui gali susidaryti įspūdis, kad:
1) jis nėra mylimas, svarbus; 2) jo poreikiais artimiausias žmogus gali ir nepasirūpinti, tai kelia didžiulį nesaugumo jausmą, taip klojamas augančio žmogaus menkos savivertės pagrindas.
Taigi, kas yra pogimdyminė depresija ir kaip jaunos mamos gali sau padėti?
Pogimdyminė depresija – tai staigus nuotaikų svyravimas (po gimdymo labai keičiasi hormonų kiekis organizme, reikia laiko, kad tai susinormalizuotų); sutrikęs miegas ir/ar apetitas; savigrauža, kad nieko nedarau, ir/ar nieko nespėju, ir pan.; pyktis kūdikiui, kad jis čia dėl visko kaltas.
Dar keletas požymių, kad jauną mamą ištiko pogimdyminė depresija:
1) baisu vienai pasilikti su kūdikiu (Ar sugebėsiu juo pasirūpinti? Ar žinosiu, ko jam reikia?); 2) mintyse sukasi įvairiausios fantazijos, kas tragiško gali nutikti kūdikiui ir/ar pačiai mamai; 3) nesinori kūdikio imti ant rankų, čiūčiuoti, myluoti jo; 4) visi kūdikiu džiaugiasi, o mamą, pavyzdžiui, ima šleikštulys; ir pan.
Tokių ar panašių jausmų ir minčių kyla daugeliui ką tik pagimdžiusių moterų. 50-85% moterų patiria tai, ką galima pavadinti motinystės melancholija (baby blues). Tokia būsena pasireiškia per pirmas dienas po gimdymo. Ir kaip staigiai prasidėjusi, taip staigiai ir baigiasi per savaitę ar dvi, sėkmingai apsiprantant su savo nauju vaidmeniu, stiprėjant pasitikėjimui savimi (Man puikiai sekasi atliepti kūdikio poreikius. Aš vis labiau pasitikiu savimi. Aš esu geriausia mama šiam kūdikiui).
Retais atvejais (apie 0,2% arba 1 iš 500 gimdžiusių moterų) diagnozuojama pogimdyminė psichozė (dažniausiai ji ištinka moteris, jau iki gimdymo gydytas nuo depresijų ar kitų psichinių ligų). Artimiesiems pogimdyminę psichozę atpažinti pavyksta ganėtinai lengvai, mat jaunos mamos elgesys po gimdymo tampa ypač keistas ir/ar neadekvatus. Pavyzdžiui:
1) moteris kelias paras visai nemiega; 2) yra labai apatiška, depresyvi, vangi arba, priešingai, labai energinga, vidury nakties stumdo baldus ir pan.; 3) girdi garsus/ mato vaizdus/ laiko save šventąja – tai jos realybė – ir piktinasi, kad kiti jos nesupranta.
Tokiu atveju yra būtina skubiai kreiptis į medikus, gali tekti gydytis ligoninėje. Artimųjų palaikymas ir meilė taip pat labai reikalingi.
Kokios priežastys?
Verta žinoti, kad su depresija po gimdymo susiduria 1 iš 8 šeimų. Šeimų, nes kartais ne tik mamą kankina slogios nuotaikos ar nemiga – būna, kad ir ką tik tapusiam tėčiu vyrui gali reikėti pagalbos. Dėl pogimdyminės depresijos prasidėję sunkumai tęsiasi pusę metų ar ilgiau. Dažnai šeimoms būna gėda apie tai kalbėti. Tačiau tai yra situacija, kurią reikia spręsti kuo greičiau, kad visos šeimos sveikata atsistatytų ir vaikas galėtų augti su laimingais mama ir tėčiu.
Priežasčių, galinčių sukelti pogimdyminę depresiją, yra daugybė. Visų pirma, asmenybės savybės. Jei jau iki nėštumo/gimdymo moteris buvo linkusi kritikuoti save ir kitus, išgyveno dėl menkos savivertės ir (ar) kūrė sudėtingus santykius, tikėtina, kad šie dalykai gali sukelti pogimdyminę depresiją. Kalbant apie besilaukiančią moterį, labai svarbu, kad pasiruošimas nėštumui ir pats nėštumas būtų ramūs. Stebima tendencija, kad moterys jau iki nėštumo būna pervargusios ir (ar) išsekusios nuo streso darbe ir (ar) santykiuose, rūpesčių dėl būsto ir pan.
Nusivylimas gimdymu ir savimi. Jeigu lūkesčiai dėl idealaus gimdymo nepasitvirtino, moteris gali pradėti manyti, jog su tuo tiesiog nesusidorojo. Pasikeitusi išvaizda yra dažna nepasitenkinimo savimi priežastis. Laiko sau ir partneriui nebuvimas. Paros, o ir gyvenimo apskritai, ritmas susilaukus vaiko tampa visai kitoks; pokytis nuo 0 (pora be vaikų) iki 1 (ar daugiau vaikų) kartais gali sukelti šoką. Struktūruoto profesinio gyvenimo ilgesys. Darbe užduotys būdavo aiškios, rezultatai greitai matomi, piniginis atlygis, kaip įvertinimas, gaunamas kas mėnesį ir pan. Tapus mama gali apimti jausmas, kad sukiesi kaip voverė rate, dienos suvienodėja, sutvarkyta buitis tampa įprastu reiškiniu, tad sulaukti įvertinimo, pripažinimo, padėkos darosi vis sunkiau.
Pogimdyminės depresijos prevencija yra vienas pagrindinių būdų užtikrinti jaunos mamos, o ir visos šeimos sveikatą. Dar besilaukdama moteris galėtų susirasti ir lankyti patinkančią mokyklėlę ar kursus besilaukiančioms šeimoms (geriausia, jei lankytų kartu su vyru) – tuomet šeimai taps aiškiau, ko tikėtis gimdymo metu ir po vaiko gimimo, todėl vėliau kils mažiau sumaišties, nerimo, abejonių.
Ką daryti?
Po gimdymo būtina išmokti priimti vyro ir kitų artimųjų pagalbą tiek namų priežiūros, tiek maisto gaminimo srityse. O ir kūdikiu, bent trumpai, tegu pasidžiaugia tėtis, seneliai. Informuoti norinčius aplankyti ir pamatyti kūdikį, kad galės tai padaryti vėliau. Pirmasis mėnuo po gimdymo yra tas laikas, kai tiek mama, tiek vaikas turi sustiprėti, apsiprasti vienas su kitu. Ilsėtis (miegoti), kai miega kūdikis. Per pirmus vaiko auginimo metus mamos patiria maždaug septynių šimtų miego valandų deficitą. Tad rekomenduojama ilsėtis, kai tik yra tokia galimybė.
Pagrindinis darbas, ypač per pirmus tris-keturis mėnesius, – žindyti kūdikį. Visa kita, įskaitant verslą, gali palaukti. Jei kūdikis maitinamas mišinėliais, moteris vis tiek yra pati geriausia mama savo vaikui ir yra verta pagarbos bei palaikymo. Beje, pačios mamos maitinimasis yra labai svarbus. Maistas turi būti šviežias ir pilnavertis, valgyti būtina reguliariai, – tai kelias į gerą savijautą.
Ne mažiau svarbu kalbėti apie kylančius jausmus, apie gimdymo patirtį. Jei artimieji (vyras, močiutė) sako kažką panašaus į „ko tu čia virkauji, turi sveiką vaiką ir džiaukis!“, verta ieškoti kito, galinčio išklausyti ir suprasti žmogaus. Pavyzdžiui, vaikų turinti draugė ar sesė dažnai būna puiki klausytoja. Jei ir toks žmogus negirdi, rekomenduojama kreiptis į asmeninį terapeutą.
Vėliau taip pat patariama bendrauti su kitomis mamomis. Jei moters aplinkoje nėra mamų su mažais vaikais, jų galima sutikti mokyklėlėse, žaidimų aikštelėse. Dalinimasis patirtimi padeda suprasti, kad ne man vienai taip yra, ar pan.
Artimas bendravimas su vyru, pokalbiai apie tai, kaip praėjo diena yra puikus būdas įveikti besikaupiančius jausmus. Laikas praleistas vienu du su vyru yra reikalingas norint patirti poros intymumą, tad vertėtų prašyti senelių ar auklių pagalbos. Mažiau išsivysčiusiuose kraštuose teigiama, kad reikia kaimo, jog užaugintum kūdikį. Aš su tokia mintimi sutinku. Kita vertus, auklės paslaugos kainuoja mažiau nei skyrybos.
Aktyvi veikla, pasivaikščiojimai gryname ore vienai ar su šeima taip pat padeda pravėdinti mintis, atsipalaiduoti.
Laikas tik sau, rūpinimasis savo išvaizda gali leisti pasijusti geriau. O užsiėmimai mėgiama veikla pripildo gyvenimą prasmės.
Dar vertėtų turėti mintyje, kad iki kito nėštumo/gimdymo moteris turėtų spėti atgauti jėgas ir vidinę pusiausvyrą. Kiek laiko reikės konkrečiai mamai, sunku pasakyti. Tačiau kai moteris jau pagalvoja, kad būtų visai smagu ant rankų vėl laikyti mažą kūdikėlį, tai gali būti ženklas, kad ji jau pasiruošusi. Gimdymai vienas po kito, o kartais net du gimdymai per tuos pačius kalendorinius metus (literatūroje tai vadinama airių dvyniais (irish twins)), jauną mamą gali labai išvarginti, tikimybė patirti visus pogimdyminės depresijos sunkumus labai padidėja.
Jeigu prevencinės priemonės nepadeda įveikti pogimdyminės depresijos, būtina kreiptis emocinės (asmeninė arba grupinė psichoterapija, savitarpio pagalbos grupės) ir/ar medikamentinės pagalbos. Taip pat vertėtų atlikti hormonų kiekio organizme tyrimus ir, prireikus, juos koreguoti.
