Mano pokyčio pradžia buvo ganėtinai sudėtinga. Aš nebuvau iš tų, kurios tiksliai žino, kokia veikla nori užpildyti savo gyvenimą. Tikėjausi, jog manajam pašaukimui išryškėti padės vis aukštesnio statuso tarnyboje siekimas, „visiems tinkamų“ gyvenimo ar laisvalaikio praleidimo būdų pasirinkimas, jau baigtų studijų atnaujinimas vis kitomis, žinomesnį vardą turinčių universitetų studijomis.
Deja, neryškėjo. Ir tai kėlė nerimą. Reikėjo kažko daugiau. Kažko, kas lyg pridžiūvusį tvarstį nuo žaizdos atplėštų tai, kas buvo ne mano. Kažko, kas priverstų suprasti, jog kitų nustatytos taisyklės ar „teisingi“ dalykai man tėra visiškas niekas. Kažko, kas suteiktų ryžto pasirodyt nuogai – be grimo, titulų ir maskaradinių superherojės kostiumų.
Bet tai dar ne viskas! Net tuomet, kai aptikau pulsuojančias s a v o svajones, buvo baugu į tai, ką atradau, žiūrėti. Ne todėl, kad išvydau kažką negražaus. Greičiau dėl minties „ką dauguma pasakys?“, kuriai paantrino kita iš paskos einanti mintis „kiek bus nepatogumo!“. Visai kaip vaikystėj, kai neradau drąsos apginti silpnesnio savo klasės draugo. Neva nepastebėjau jo žvilgsnio, ieškančio užtarimo…
Ar žinai tą jausmą, kai nerandi drąsos atsistoti ton pusėn, kur t a u atrodo teisinga? Būtent šis jausmas (nesvarbu, kaip jį pavadinsi – šlykštumu, diskomfortu, išdavyste…) ir privertė sustot, išdrįsti pažiūrėt į tai, kas viduje, ir duoti laiko sau „išnešioti“ dar visai neryškią ir trapią pokyčio idėją. Būtent šis jausmas ir šiandien vis dar tebeskatina, kai reikia pereiti į tą pusę, kurioje stovi tas užgožtas mano vaikystės draugas (arba mano pokyčio idėja). Būtent šis jausmas leidžia išlaukti iki aušros, net jei kažkuriuo momentu stovime tik dviese – aš ir trapioji mano svajonė…
Taigi, bet kurį Tavyje apsilankiusį jausmą priimk kaip laukiamą svečią. Ypatingai tą, kuris ne toks gražus ir ne toks laukiamas. Galbūt būtent jis ir bus T a v o pokyčio pradžios šauklys.
