Rūta yra nuostabi moteris, trijų vaikų mama, ji buria veiklias ir verslias mamas, o šiandien siunčia mums žinutę apie svajones, gyvenimą ir 2015 metus. Geresnio žodžio belaukiant Naujųjų, manome, ir nereikia ieškoti. Taigi įsiklausykime, ką mums nori pasakyti Rūta:
„Kažkaip vis ieškau ir ieškau, ir ieškau kažkokio stebuklingo įkvėpimo. Įkvėpimo svajonių išsipildymui.Vis skaitau nepažįstamų žmonių istorijas apie jų pasiekimus, laimejimus ir pergales.
Tik visai nesenai susipratau, kad mokytis galima ir iš šalia esančių (visai nepagrįstai galvojame, kad kitų laimė didesnė): viena paprasta moteris, gyvenusi kuklų savo gyvenimą, kuris toli gražu nebuvo rožėm klotas, matė ir šilto, ir šalto. Gyveno ji pilkoje kasdienybėje, bet turėjo itin didelį pomėgį – kūrti. Tuomet buvo laikmetis, kai kūryba atrodė lyg išsišokimas, dėmesio nevertas dalykas, juk normalūs žmonės užsiima normaliais dalykais.
Bet ji kūrė. Ji kūrė eiles apie viską: tremimus i Sibirą, tėvus, vaikus, politiką, gamtą. Kūrė, nes jai tai patiko. Jautė didžiulę aistrą. Kurdama ji tarsi iškeliaudavo į visai kitą erdvę. Erdvę, kurioje gera.
Svajonių ji mažai turėjo. Visgi viena didelė svajonė ruseno jos širdyje – tai jos poezijos knyga. Aplinkybės ją vertė svajonę „padėti“ giliai giliai į stalčių. Ir manyti „ne tau“, „tu nesugebesi“, „yra kur kas geresnių už tave“, „iš kur tu gausi pinigų“, „niekam neįdomu“. Bet buvo didelis didelis noras ir tikejimas – vieną dieną man pavyks! Ir pavyko!
2009 metais buvo išleista jos kūrybos knyga, tiesa, dėl riboto biudžeto, nedidelio tiražo.
Šitą moterį aš gerai pažįstu – tai mano mama.
Žinoma, galėčiau filosofiškai apibendrinti – tikėk ir vieną dieną išsipildys! Bet šaindien norėčiau kitu kampu į viską pažiūrėti.
Jos svajonės išsipildymui prireikė labai daug laiko – bene viso jos gyvenimo. Kodėl? Todėl, kad ji pati dėl to nieko nedarė. Tik laukė. Laukimas simbolizavo jai „įvyksiantį stebuklą“. Stebuklas, žinoma, kad įvyko, juk visi žinom, kad svajonės pildosi.
Būdama mama norėčiau savo vaikus išmokyti, kad už svajones reikia kovoti: kad svajonės pildytųsi, reikia veikti. Ryžtingai, drąsiai.
Nesu tikra, ar teisingai mus auklėjo, kad mūsų svajonės pildosi pačios arba jas išpildyti turi kiti: juk vaikų svajones pildo Kalėdų senelis, dėdės, tetos, velykų bobutės… O mes ką galime padaryti patys?
Ateinančių metų proga visoms mamoms norėčiau palinketi ne svajonių išsipildymo, o suvokimo, kad svajonės pildosi, tik vieniems greičiau, kitiems lėčiau, o tai didele dalimi priklauso nuo mūsų pačių veiksmų. Ir ko jau ko, bet laiko šioje žemeje mes turim mažiausiai, tad negaiškit jo, imkitės veiksmų ŠIANDIEN, DABAR IR ČIA! Kurkime savo laimę pačios!“
Dabar užsimerkime, svajokime, o atsimerkę prisipildykyme energijos judėti į priekį. Ne bet kur, o savo svajonių link. Juk verta, tiesa? Tegu 2015 metai būna kitokie.
vanda says:
Uzkliuvo jusu postas, saunuole Ruta, tris vaikai, sypsena, supratimas kaip reikia idiegti vaikams savarankiskumo,yra savarankiskumas yra ir visu noru igyvendinimas.Malonu skaityti jusu 2015m.palinkejima. Aciu. Turiu prasyma, labai megstu eiles, ar nebutu imanoma nusipirkt jusu mamos knygele. Aciu. Sirdis dziaugiasi, kad yra dar tokiu zmogiuku kaip jus. O sito jau pasiilgstu.
Anele says:
Labai smagu, kad Jūsų, Rūta, mama išleido savo eilėraščių knygą, tai tikrai yra kuo pasidžiaugti! Tačiau staripsnyje abai nemaloniai nuskambėjo autorės kritika savo mamai: “Jos svajonės išsipildymui prireikė labai daug laiko – bene viso jos gyvenimo. Kodėl? Todėl, kad ji pati dėl to nieko nedarė. Tik laukė….”. Galbūt Jūsų , Rūta, mamytei tai visai nebuvo “laukimas”, nes tai buvo Jos gyvenimas ir ji tikrai labai daug DARĖ: kur ji augino vaikus, dirbo, skalbė, virė…ir dar rašė eilėraščius! Kokia teisę turime mes būdami vaikai, teisti savo tėvus kaip jie gyveno ir kodėl jie taip gyveno? Gyvenime atsitinka ir taip, kad nevisi pažįstame savo tėvus ar nevisi ir esam išmylėti tėvų,tačiau betkokiu atveju-PAGARBA tėvams yra BŪTINA, nesvarbu kokie jie yra, nes mes jiems niekada negalėsime duoti to-ką jie davė mums- Galimybę Būti Čia-gyvybę.
Sugebėkime pamatyti gražumą visur ir visada, o ypač savo Mamose.