Gimimas traukinyje, verslas Kaliningrade, aistra slidėms, gyvų tropinių drugelių paroda ir pirmieji žingsniai kuriant savo vardo laidą – 3 vaikų mamos Jūratės Kančauskienės gyvenime visko tiek daug, kad be sveiko požiūrio pražūsi. Ir ji svajingai šypsosi – taip, lyg viskas klotųsi lengvai, tarsi drugelio skrydis.
Iš 9 vaikų šeimos kilusi Jūratės mama ją pagimdė traukinyje. Lankydama Ignalinos kraštuose gyvenančius tėvus, pajuto pirmuosius sąrėmius. Arčiausiai buvusio Dūkšto nusprendė nesirinkti – neseniai gimdydama ten mirė moteris. Tad nuvažiavo į Ignaliną, pas akušere dirbusią seserį. O toji, berods, išsiruošusi pasimatymo į Vilnių, pasiūlė važiuoti kartu – sąrėmiai silpni, spėsim į sostinės gimdymo namus. Bet pakeliui Jūratė nusprendė, kad į Vilnių reikia įvažiuoti oriai, kaip savarankiškam žmogui, ir ties Bezdonimis gimė traukinio kupė.
Kelionėje prasidėjusį gyvenimą ir toliau tęsė kelionės. Jiedviem su broliu dar tebelankant darželį, karininkas tėvas gavo kvietimą vykti į Murmansko sritį. Šiaurėje su tėvais Jūratė pragyveno 11 metų. Maždaug kas trejus metus kilnojosi vis į naują vietą, tad išmaišė visą Murmansko sritį ir Kareliją.
Ten pamėgo slides ir tarsi gimtąją išmoko rusų kalbą. Ten perskaitė ir mamos pakištą tais laikais kultinę, revoliucinę ir deficitinę Deilo Carnegio knygą „Kaip susirasti draugų ir daryti įtaką kitiems“. Ji kukliai dvylikametei atvėrė akis: „Supratau, kad galiu pasikeisti ir susikurti save iš naujo, kitokią. Kartu išmokau ir kitą svarbią pamoką – privalau vadovautis ne draugų, o savo norais“.
Dievas mane turbūt specialiai siuntinėjo iš mokyklos į mokyklą tam, kad pasikeisčiau, išmokčiau bendrauti ir suprasčiau, kaip man tai patinka!
Į Lietuvą Jūratę gyvenimas parvedė jau sulaukusią 15-os. Mokslus teko tęsti mokykloje rusų dėstomąja kalba – nors šeimoje kalbėdavosi lietuviškai, savarankiškai įgytų gramatikos pagrindų nepakako. Lietuviai draugai dar ilgai leipdavo juokais, kai skaitydama lietuviškas knygas Jūratė vis klausdavo, ką reiškia vienas ar kitas žodis.
Drugeliškos metamorfozės: iš kuklaus vaiko Jūratė virto charizmatiška asmenybe.
Pirmąja lietuvių kalba perskaityta knyga, beje, tapo ne mažiau kultinis ir deficitinis anų laikų veikalas „Dėdės Tomo trobelė“.
Dukra ant miltų
Jei pirmosios knygos žavėjo, pirmoji darbovietė – Mokslų akademijos Skaičiavimo centras – anaiptol. Pirmadieninė gremėzdiško kompiuterio profilaktika likusioms savaitės dienoms nepalikdavo jokio rimtesnio užsiėmimo. Užtat grįžusi namo, Jūratė iš senų vyriškų marškinių siūdavo vaikiškus drabužius. Ilgainiui suprato taip galinti uždirbti daugiau, nei eidama į samdomą darbą. Tad nusprendė verstis namudine veikla ir pagimdyti dar vieną – trečią – vaiką.
Stojusi pertvarka atnešė ir daugiau verslo galimybių. Vietoje uždarytos valdiškos parduotuvės giminaitis sumanė atidaryti privačią ir pakvietė prisijungti Jūratės šeimą. „Man–dirbti pardavėja–į parduotuvę–aš juk nemoku prekiauti“, – galvoje nenutrūkstamai sukosi mintys, kol po gero pusmečio Jūratė nusileido: tebūnie.
Trims šeimoms priklausiusioje parduotuvėje už prekystalio paeiliui sukosi moterys – nuo vyriausios iki mažiausios. Trečius metus ėjusiai Jūratės pagrandukei pirmuoju darželiu tapo parduotuvė ir mašina, kuria važiuodavo prekių, o lovą per pietų miegą atstodavo miltų pakuočių blokas.
„Maždaug po 10 metų tokio darbo man viskas atsibodo, – prisipažįsta Jūratė. – Daugiausiai todėl, kad prekyboje daug buhalterijos. Bet to, kas tris mėnesius reguliariai ateidavo sanepidemstotis ir reguliariai imdavo pinigus: visaip, ir oficialiai, ir neoficialiai. Beje, viena mūsų pardavėja išvakarėse visada tiksliai susapnuodavo, kada ateis tikrintojai. Nors iš ryto viską nuodugniai patikrindavo, atėjusi higiena vis tiek rasdavo, prie ko prikibti“.
Geriausia pardavėja, kuri to dar nežino
Kvietimas prisijungti prie vienos tarptautinės aktyvių pardavimų įmonės Jūratei iš pradžių pasirodė būsiąs visai ne jos darbas. „Nors čia irgi laukė pardavimai, jie buvo visiškai kitokie, negu dirbant miestelio parduotuvėje, į kurią žmonės ateina turėdami konkretų poreikį – įsigyti maisto. O čia ir kainos kitos, ir produktas kitas. Bet labai norėjosi naujovių, tad ryžausi pabandyti“, – prisimena dvejones.
Mintinai išmokusi 20 puslapių pardaviminio teksto, galop Jūratė išvydo ir tai, ką teks pardavinėti – tiems laikams itin brangią lyginimo sistemą.
Baisesnio dalyko man tikriausiai nebuvo galima pasiūlyti, nes lyginimo tiesiog nekenčiu. Tačiau pradėjau vesti pardavimų renginius ir, kas keisčiausia, žmonės tą sistemą pirko. Net nesuprantu kodėl, nes man atrodė, kad nemoku pardavinėti. Aš tiesiog pasakojau, o jie klojo pinigus.
Ką mokėsi – ant pečių nenešiosi: pardavimuose įgyti įgūdžiai praverčia bendraujant su įnoringiausia auditorija.
Po pusantrų metų supratusi, kad iš aktyvių pardavimų užsidirbti kur kas lengviau, Jūratė visiems laikams užvėrė šeimos parduotuvės duris. Dar po 3 metų sulaukė pasiūlymo tapti kompanijos skyriaus vadove Kaliningrade.
„Vyresnioji dukra pasvarstė, kaip tėveliui seksis tvarkytis su jaunėle dukra. Sūnus sakė – važiuok. O vyras pareiškė: jeigu tavęs dabar neišleisiu, bambėsi visą likusį gyvenimą“, – kvatoja iš šeimos pasitarimo. Ir šiltai prisimena paaukštinimo proga sūnus ir marčios padovanotą knygą „Kaip surasti puikų pardavėją“. Joje rado įrašytą palinkėjimą: Geriausiai pardavimų vadovei, kuri apie tai dar nežino.
Tačiau ir vadovės poste ilgainiui atėjo sotumo akimirka. Ją lydėjo supratimas, kad visiškai nebelieka laiko ir jėgų šeimai. „Grįždavau kartą per mėnesį, bet netrukus pajusdavau nebeturinti energijos bendrauti, ypač su senstančia ligota mama. Todėl vieną gražią dieną pranešiau, kad išeinu iš darbo. Juolab kad turėjau 100 dienų nepanaudotų atostogų“, – surimtėja versli mama.
Taip pat skaitykite:
Mediatorė Vidmantė: sprendimai tvyro ore, juos tik reikia atrasti
Kamilė užsimojusi skaidrinti ir optimizuoti auklių rinką
Versli mama Neringa – gėlių prenumeratos sumanytoja iš Kauno
Ženklai ir sutapimai
Kompanijos prašymu 2014-aisiais Kaliningrade Jūratė sutiko įgyvendinti paskutinį trumpalaikį mokymų projektą. Ta proga užsuko pas savo buvusią darbuotoją ir išvydo… drugelių parodą. Žodis po žodžio, ir sutarė ją padaryti Lietuvoje.
Pirmoji drugelių paroda, surengta tais pačiais metais Vingio parke, sutraukė tūkstančius smalsuolių – egzotinė naujiena rinkoje prigijo iškart. Padėjo ir tai, kad bilietų įsigyti pigiau siūlė tuo metu itin populiari nuolaidų platforma, savais kanalais padariusi ir parodos reklamą.
Nepaisant sėkmės, egzotiško verslo pradininkė Lietuvoje puikiai suprato, kad norint išlikti patraukliems, reikės tobulėti. Šiemet 5-ąjį sezoną Jūratės organizuojama gyvų tropinių drugelių paroda pasitinka iš pagrindų atnaujinusi koncepciją.
„Didžiausia mūsų pastarojo sezono naujovė yra ta, kad mes su drugeliais patys važinėjame po mokyklas ir darželius. Dauguma švietimo įstaigų neturi transporto priemonių ir negali atvažiuoti pas mus. O drugeliams parodyti pakanka aktų salės ar netgi klasės. Svarbu, kad lubos būtų ne aukštesnės kaip 4 metrų, kitaip drugelius sunku sugaudyti“, – šypsosi Jūratė.
Drugelių parodų verslo pradžią lydėjo labai daug įdomių ženklų. Pirma, tų pačių metų rudenį Anapus išėjo mano mama – o juk sakoma, kad drugeliai yra mirusiųjų sielos. Antra, lankydamasi Merkinės piramidėje vienintelį kartą gyvenime patyriau savotišką skrydžio jausmą. Sukrito ir daugiau aplinkybių, rodžiusių, jog man reikia tai daryti. Juolab kad pavyko susitarti, jog visas išlaidas apmokėsiu po to, kai gausiu pajamas.
Kita šių metų naujiena – vikšrai. Jie visą laiką ėda, tačiau kiekviena rūšis – tik tam tikros rūšies augalų lapus. Štai kodėl parodoje galima pamatyti į vazonus pasodintų alyvų, kanų, bananų, ir visų jų lapai išvarpyti skylutėmis. Kai labai tylu, esą netgi galima išgirsti, kaip vikšrai triauškia lapus. Paskui, pakankamai priėdę, susisuka į lėliukes, kurios patalpinamos į specialų inkubatorių. Pro jo stiklą smalsuoliai gali stebėti drugelio gimimą.
Vis dėlto vienu požiūriu gyvų tropinių drugelių paroda išliko nepakitusi – lankytojams apie drugelius tiek pati Jūratė, tiek jos talkininkai visada stengiasi kuo daugiau papasakoti. Informaciją renka įvairiomis kalbomis ir stengiasi ją kuo patraukliau pateikti. „Pastebėjome, kad jei lankytojui niekas nieko nepapasakoja, jis labai greit apsisuka ir išeina“, – aiškina tokį pasirinkimą.
Be to, Jūratės sumanymu parodą visada lydi drugelių piešinių konkursas, ir dalyvauja jame tiek didelis, tiek mažas. Idėja gimė pastebėjus, kad drugeliai suaugusiems dažnai būna dar įdomesni negu vaikams. Be to, piešiant kartu su vaikais, keičiasi ir tarpusavio bendravimas, ir emocijos įsimena ilgesniam laikui.
Drugelio gyvenimas ir mirtis
„Drugelio išsiritimas, kaip ir vaiko gimimas – nekontroliuojamas“, – rimtai sako šelmė Jūratė, ir pati gimusi ne pagal mamos planą. Pats procesas greitas, trunka apie 5 minutes, tačiau virsti drugeliais pavyksta tik apie 70 proc. lėliukių. O tada prasideda tikrasis gyvenimas: vienų jis tęsiasi dieną, kitų – du mėnesius.
Vis dėlto emociškai paveikiausias momentas – drugelio mirtis. „Tada supranti, koks trumpas gyvenimas. Kartu pamatai, kaip viskas savotiškai gražu – juk gėlės lygiai taip pat pražysta ir nuvysta“, – svarsto daugybę kartų per dieną drugelių gimimą ir mirtį matanti versli mama.
Auginti drugelį namie labai įdomu: jis netriukšmauja, neteršia, nors, žinoma, netinka ir paglostyti. Tačiau labai smagu stebėti, kaip jis maitinasi, skraido. Namie negali būti atvirų langų, taip pat užkampių ir skylių, į kuriuos drugeliai negrįžtinai įlįstų. O naminių gyvūnų reakcija į drugelius gali būti labai įvairi – pavyzdžiui, mano katė jų negaudo.
Per 5-erius parodos organizavimo metus Jūratė sako supratusi tik tiek, kad drugelis yra bene pati mistiškiausia šios Žemės būtybė. Stebint gyvus drugelius, tarsi nutrūksta laiko gija, o jausmo, kuris apima į juos bežiūrint, nesuteikia niekas kitas. Be to, viskas, kas vyksta su drugeliais, vyksta labai tyliai. „Idealūs augintiniai!“ – ir vėl užkrečiamai juokiasi Jūratė.
Surimtėjusi vardina, kad drugeliai energijos gauna iš saulės, vaisių ir saldumynų. Svarbu, kad patalpoje būtų pakankamai šilta ir drėgna, nes sausame ore greit sutrupa sparnai. Geriausias skanėstas jiems – lauke žydinčios gėlės. Nors, pavyzdžiui, drugeliams pelėdoms patinka apelsinai. Jų, kaip ir bananų, greipfrutų ar ananasų, geriausia – kuo labiau prinokusių, galima atnešti lauktuvių.
Šiųmetė paroda iki spalio 6 d. vyksta neįprastoje vietoje – senienų krautuvėje-dirbtuvėje Dvaras Antikvaras, adresu Nemenčinės pl. 7. Darbo dienomis 9–15 val. laikas skirtas mokykloms ir darželiams pagal išankstinį užrašymą, kiti lankytojai laukiami 16–19 val. O savaitgaliais durys visiems atviros 10–19 val. Beje, spalio 5-ąją Mokytojo dienos proga visi pedagogai bus įleidžiami nemokamai.
Grupėms geriausia registruotis telefonu. Pavieniai asmenys atvykimo laiką gali suderinti internetu ir per feisbuką. Visą informaciją apie lankymo valandas ir bilietų kainas rasite čia.
***
1993 m. prasidėjusi Jūratės šeimos verslo istorija tęsiasi iki šiol. Pergyvenę laukinį kapitalizmą, karjeros pakilimus ir nuopuolius, dabar visi surėmę pečius stato drugelių parodų rūmą. Dukros kuria interneto puslapį ir socialinių tinklų paskyras, sūnus talkina kaip vadybininkas, parodoje Jūratę laikas nuo laiko pakeičia sutuoktinis Alfonsas.
„Svarbiausia – šnekėtis. Dabar tam skiriu daugiau laiko, negu tuo metu, kai dirbau aktyviuose pardavimuose. Kita vertus, Kaliningradas išmokė džiaugtis trumpomis bendrystės akimirkomis. Anksčiau per darbus tam nerasdavau laiko. Buvimas toli nuo šeimos, nuo artimųjų, o gal ir bendravimas su slavais padėjo tapti šiek tiek šiltesniu žmogumi. Nes iki tol, net jei ir jausdavau, kad žmogų norėčiau apsikabinti, nedrįsdavau ir varžydavausi. Dabar man drąsu“, – nuoširdžiai šypsosi Jūratė.
Straipsnio nuotraukų autorė Mona Avik | moona.lt
KAIP TAPTI PORTALO VERSLI MAMA DRAUGĖMIS IR TINKLAVEIKOS NARĖMIS
