Susipažinkime su veiklia mama – Lina (26 metai) . Ji su vyru gydytoju-rezidentu Augustu gyvena Vilniuje ir augina dukrytę.
Lina: „Nors Kotrynėlis dar mažutė, jai metukai ir mėnuo, aš jau grįžau į darbą – mokau pradinių klasių moksleivius anglų kalbos“.
Lina prieš gimstant vaikeliui dirbo dvejuose darbo vietose, o į vieną jų – mokyklą – nusprendė sugrįžti ankščiau. „Na, ir kaip jauteisi pirmą dieną darbe? O kaip jautiesi dabar, praėjus mėnesiui, ar apsipratai?“ – teiraujamės.
Lina: „Oi (atsidūsta), neklauskit, sunku buvo. Grįžau ir verkiau dukrytę apglėbusi. Įsivaizduokit, aš palieku savo vaiką ir išeinu pas svetimus… Regis, dar nebuvau pasiruošusi darbui, nors jį ir mėgstu, bet norėjosi prisidurti prie gaunamos motinystės pašalpos. Tiesa, mano darbo krūvis nėra didelis – dirbu 13 valandų per savaitę, jos išsidėstytos į keturias darbo dienas, taigi kasdienai tenka tik po kelias valandas. Pagalvoju (šypsosi), kad kartais ilgiau užtrunku kirpykloje, bet psihologiškai čia ne tas pats. Kol aš darbe, dukrytę tris dienas prižiūri auklytė, o vieną – uošvė.“
Ir kaip Kotrynai sekasi draugauti su auklyte?
Lina: „Kaip aš apsipratau darbe, taip ir dukra apsiprato su aukle. Nesipyksta (šypsosi). Tiesa, valgydinama Kotrynėlis mieliau žiojasi man. Ir kai grįžtu „tep tep“ su plačia šypsena lekia tiesiai man į glėbį – labai aiškiai parodo, kad pasiilgo“
Ar stengiesi kompensuoti dukrytei už prarastą laiką?
Lina: „Taip, grįžtu ketvirtadieniais po pamokų, myluoju Kotrynėlį, nenoriu paleisti, sakau, kad dabar tai mūsų savaitgalis, liūdžiu, kai ateina sekmadienio vakaras. Tiesa, esam suplanavusios mažytes atostogas Druskininkuose, pasilepinsim baseine.
O namie gi krūva darbų, juk reikia taisyti kontrolinius, ruoštis pamokoms, be to, studijuoji, o kur dar visa buitis… ar spėji? Gal padeda vyras?
Lina: „Mano vyras daug dirba, rašo disertaciją, gal todėl buities darbų su juo nesidalijame: aš ir perku maisto produktus, ir gaminu valgyti, ir tvarkau namus. Kartais juokauju, kad tai darau su Kotryna, ji man padeda (šypsosi). O kai dukra užmiega kimbu į darbus ir rašau magistrinį.“
Tai kur ta paslaptis, kaip spėji, Lina?
Lina: „Manau, mano sėkmės kozeris yra ilgesnis miegelis rytais. Pamiegojus, aš būnu žvali, geros nuotaikos, pailsėjusi, tada ir kalnas darbų negąsdina. Dar labai svarbus yra vyro palaikymas. Maniškis, kai paprašau,visada pabūna su dukra, tai jis nuolat kartojo, kad negaliu stabdyti studijų. Dar pamenu, Augustas po pirmos darbo dienos, išvydęs mano ašaras, sakė, kad nesirūpinčiau dėl šeimos finansų, siūlė dar palūkėti su darbais, kol dukrai sukaks dveji. Visgi esu tikra, kad po metų nebūtų lengviau, gal net dar sunkiau… Be to, manau, kad mano užimtumas dukrai duoda ne tik materialią gerovę, bet ir išskirtinį, kitokį mano dėmesį: kai grįžtu iš darbo suvokiu, kaip aš jos pasiilgau, kaip man jos trūko.“
