„Kartais reikia nepriklausyti nuo kito žmogaus ar visuomenės nuomonės ir nesitikėti, kad tave turi būtinai palaikyti, aukštinti, garbinti – niekas to neprivalo. Bet jeigu tai, ką darai, tau atrodo gerai, jei neperžengi moralės normų ir nekenki kitiems – eik ir daryk“, – drąsina Aurima Dilienė, šeimos laimę ir verslą kurianti Prancūzijoje.
Geru maistu, kvepalais, levandomis ir elegancija garsėjančią šalį gyvenimui svetur Aurimos šeima pasirinko dėl kalbos. „Nemokėjau ir po šiai dienai nemoku angliškai“, – tarsi tikra Prancūzijos patriotė sako pašnekovė, nors priežastis, kodėl taip ir neišmoko Vakarų pasaulyje populiariausios kalbos, kur kas paprastesnė.
Tuo metu, kai Aurima universitete studijavo mediciną, mokytis užsienio kalbų nebuvo madinga. Besimokiusieji anglų žinias dar kažkiek gilino, o tokie kaip Aurima, iš mokyklos atsinešusi prancūzų kalbos pagrindus, liko išstumti į paraštes – jiems net nebuvo paskirta dėstytojų. „Užtat užsienio kalbos paskaitų sąskaita turėjome laisvo laiko, kas studentams visada smagu“, – juokauja.
Bet čia pat surimtėjusi priduria: „Iš tikrųjų dėl to ir norėjau, kad vyras mane išvežtų svetur, nes pati jokios užsienio kalbos nemokėjau. Mokėjau vaikus auginti, gydyti žmones, bet kalbėti svetimomis kalbomis – ne. Dėl to kažką gyvenime keisti pačiai buvo baisu“.
Pirmąją pasakojimo apie Aurimą dalį, kaip ji ryžosi keisti savo gyvenimą iš esmės, skaitykite čia.
Jaukinosi 3 mėnesius
„Įsivaizduokite, žmogus skęsta ir nori išplaukti, bet nelabai moka. Tada jis griebiasi visko, kas pasitaiko aplinkui. Tą patį padariau ir aš: apsisprendusi išvykti iš Lietuvos, griebiausi mažiausio šapelio – turėto menko supratimo apie prancūzų kalbą. Dėjausi suprantanti tarimą, nors paskui paaiškėjo, kad tai buvo graži saviapgaulė“, – mintimis į tai, kas vyko prieš ketverius metus, nusikelia Aurima.
Tiesa, tvirtinti, kad šeima išlėkė iš Lietuvos tarsi išdegusi akis, būtų neteisinga. Išvažiavimui buvo nuosekliai ruoštasi: laukta, kol vienas iš vaikų Lietuvoje užbaigs mokyklą, o Aurima sutvirtins turėtus prancūzų kalbos pagrindus. Septynių vaikų mama pamena tąkart dėl taip trokštamų permainų dėjusi daug pastangų, mat buvo tvirtai nusprendusi, jog dėl savo gerovės imsis veiksmų pati ir nebelauks, kol kažkas kažką duos ar padarys už ją.
Nors tas mokymasis buvo geriau negu nieko, realybėje nuo gyvos prancūzų kalbos jis labai skyrėsi. Kai atvažiavau į Prancūziją ir žmonės man pradėjo kažką sakyti, supratau, kad nieko nesuprantu – tam, kad suprastum tartį, ausis turi ją girdėti. Gelbėjo tai, kad mokėjau rašyti. Tada man labai patiko susirašinėti el. laiškais, nes prieš parašydama galėjau pasitikslinti žodžius ir frazes žodynuose.
Kelias į prancūzų kalbą, kaip ir į verslą Prancūzijoje, Aurimai nebuvo lengvas, tačiau apdovanojo įdomiomis patirtimis ir atradimais. Juolab kad išdrąsėjusi juo eiti, versli mama dabar žvelgia į patirtus sunkumus filosofiškai: nesvarbu kur gyventum, išdrįsęs imtis naujovių, vis tiek susidursi su iššūkiais ir teks gerai pasukti galvą, kaip su jais susitvarkyti.
Gana sudėtingai prancūzų kalbai prisijaukinti pakako trijų mėnesių – po tiek laiko, pasak Aurimos, jau norėjosi kalbėti. Iš pradžių tik klausiusi kitų arba bendravusi raštu, vėliau Aurima išmoko apie save kažkokią dainelę ir ja pradėdavo visus reikiamus pokalbius. Dabar, prabėgus ketveriems metams Prancūzijoje, į klausimą, ar jaučiasi prancūzakalbėje aplinkoje patogiai, lietuvė pritariamai linksi galva ir čia pat pateikia profesinę analogiją – esą naujų santykių kūrimo ir naujos kalbos mokymosi etapai visiškai sutampa.
Kaip ir naujuose santykiuose, taip ir mokantis kalbos, iš pradžių yra žingeidumas. Paskui ateina didžiulis persisotinimas. Man pačiai vienu metu buvo taip bloga nuo prancūzų kalbos, kad fiziškai neapleisdavo pykinimo jausmas. Tačiau iškentėjus šį laikotarpį, atėjo suvokimas, kad nebūtina mokėti kalbos labai gerai, jog galėtum ja susikalbėti.
Aurimos šeima jau ketvirtus metus gyvena Prancūzijoje.
Beje, šiemet, nors niekas nė nereikalavo, Aurima susikūrė sau iššūkį ir išsilaikė valstybinį prancūzų kalbos egzaminą B2 lygiui gauti. „Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi savimi, kad tai padariau. Be to, atsirado noras mokytis toliau, nes supratau, kad prancūzų kalbos keliu dar yra kur eiti. Juolab kad nesu šioje kalboje kasdien, kadangi dirbu su lietuviais“, – žada nesustoti daugiavaikė mama.
Kalba skiriasi – meilė ta pati
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad per ketverius metus gyvenimo Prancūzijoje metus Aurima spėjo padirbėti ir Šveicarijoje („tokia mėgstanti padirbti moteris“, lengvai ironizuodama kalba apie save). Gydytojos psichiatrės kvalifikaciją turinti lietuvė aukšta pragyvenimo kokybe garsėjančioje šalyje be vargo gavo darbą ligoninėje.
Būtent Šveicarijoje, kur susidūrė su daugybe skirtingų tautybių žmonių, Aurima tvirtina supratusi esminį savo profesijai dalyką: skiriasi tik kalba, o bazinės emocijos – visų tos pačios. Ten pat, Šveicarijoje, Aurimas sako suvokusi ir tai, kodėl vienas kitą įsimyli skirtingų tautybių žmonės. Pasak jos, viskas paprasta – meilė tėra hormonai. Skirtumai ima ryškėti vėliau, susidūrus su kultūriniais ir religiniais papročiais, buitinėmis problemomis. „Bet tų skirtumų tiek ir tėra. Visa kita įmanoma suderinti“, – įsitikinusi daug mišrių šeimų konsultuojanti versli mama.
Aurimos įsitikinimu, tarpusavio kultūrinę diplomatiją įmanoma išvystyti tiek, kad šeimoje vyrautų darna ir ramybė – reikia tik įdėti labai daug pastangų ir noro.
Esu tas žmogus, kuris konsultuodamas pirmiausia sako: išlaikom šeimą, nes išsiskirti visada suspėsite. Išimtis – fizinis arba psichologinis smurtas. Tada tokios šeimos išsaugojimui sakau „ne“. Skyrybos yra kaina už išsigelbėjimą iš tokio santykio. Tačiau reikia suprasti, kad tos kainos už tave nesumokės joks kitas žmogus – ją turėsi susimokėti pats, ir šis procesas bus sunkus.
Rožinius akinius dėl poros laukiančios ateities Aurima linkusi nuimti ir tada, kai susiduria dvi skirtingos religijos. „Visada patariu nelipti į tą galerą. Išlaikyti meilę tarp dviejų skirtingų religijų žmonių – didžiulis diplomatijos menas. Tai tas pats, kaip palaikyti sudėtingą valstybės užsienio politiką“, – perspėja ilgametę porų konsultavimo patirtį sukaupusi specialistė.
Nemažai mišrių dvikalbių ir dvikultūrių šeimų sutinkanti Aurima teigia, kad poros pačios pripažįsta nesusišnekančios ne kalbos, o mentaliteto ir suvokimo požiūriu. „Skiriasi už kiekvieno mūsų nugaros esanti patirtis, atėjusi iš tėvų ir senelių, ir tada mes kitam sakome, kad nesuprantame, kas jam blogai“, – aiškina Aurima.
Kita dažna situacija – kai vienas iš sutuoktinių tariasi šeimos santykių labui darantis daugiau nei kitas. O tas kitas galvoja lygiai tą patį, ir abu lyg susitarę tvirtina, kad daugiau nebesistengs ir nieko nedarys. Tačiau, pasak psichoterapeutės, svarbu suprasti, kad nustojus stengtis, viskas liks po senovei. Jei šioje vietoje sugebama pakeisti požiūrį, santykiai gali eiti toliau.
„Mano patirtis todėl man ir leidžia konsultuoti kitus, kad aš pati daug ką perėjau. Iš pradžių laukiau, kol už mane kažką padarys vyras, kol galiausiai nusprendžiau – viskas, darysiu pati. Užuot sakiusi, koks sutuoktinis blogas ir geriau einu paieškosiu kito, ėmiau ir padariau, ko noriu. Lygiai taip pat santykiai veikia ir bet kurioje kitoje šeimoje: kai moteris pradeda daryti pati sau, paskui prisijungia ir vyras, ir visi gyvena patenkinti. Tik niekas nesako, kad bus lengva – reikės perlipti per save“, – drąsina Aurima.
Verslo strategija – paskaitos ir knygos
Nors iš Lietuvos Aurima išvyko jau turėdama skaipinių klientų Anglijoje, Airijoje ir Norvegijoje, sugalvoti strategiją, kaip toliau plėsti verslą, nebuvo paprasta.
Po ilgų svarstymų versli mama sugalvojo turinti asmeniškai keliauti pas klientus, juolab kad keliauti jai visada norėjosi. Daugiau kaip 10 metų paskaitas Lietuvoje skaičiusi Aurima tvirtina, kad tokia praktika – normali ir ją taiko dauguma lektorių.
Išdrįsau susigalvoti, kad važiuosiu į lietuvių bendruomenes Europoje ir švietėjiškais tikslais skaitysiu joms paskaitas nemokamai. Tada žmonės tiesiog pamatys mane, susipažins ir galbūt norės konsultuotis. Ir ši strategija iš tiesų pasiteisino.
Kaip ir reikėjo tikėtis, pasiūlymai nemokamai paskaityti paskaitą apie 5 meilės kalbas netruko sulaukti susidomėjimo tarp išeivijoje gyvenančių lietuvių. Taip su savo paskaitomis Aurima per pasaulio lietuvių bendruomenes keliauja jau trejus pastaruosius metus. Skaičiuoja kelis kartus apsilankiusi JAV, vieną kartą jau apvažiavusi visą Europą, pradedant Skandinavija ir baigiant Tenerife, ir vasarą pradėsianti sukti antrą ratą: liepą keliauja į Norvegiją, rudenį skris į Londoną. Kol kas neaplankytos liko tik Australijos ir Naujosios Zelandijos lietuvių bendruomenės.
Nors strategija su paskaitomis labai pasiteisino, Aurimai to buvo maža. „Taip atsitiko, kad parašiau dvi knygas“, – kalbėdama vėl nestokoja sveiko humoro. Viena šių knygų – Laiškai iš Bordo – yra asmeninė istorija, o Šeima – komandinis žaidimas pačios autorės vadinamas santykių vadovėliu. Šios dvi knygos tapo nepamainomu darbo įrankiu: dabar į lietuvių bendruomenes ir įvairius renginius Aurima važiuoja prisistatyti ne tik su paskaitomis, bet ir pristatyti savo knygų. Artimiausias toks pristatymas numatytas rugsėjo pabaigoje Londone, kur Aurimą priims didelis lietuvybės centras – knygynas Knygnešys UK.
Iš pradžių maniusi, kad rašymui atsidės išėjusi į pensiją, Aurima aiškina vėliau nusprendusi jos nelaukti. Taip elgtis pataria ir kitiems: „Darykite čia ir dabar. Nesvarbu, ar vaikai maži, ar paaugę, ar jau suaugę – jiems reikės jūsų palaikymo bet kuriame gyvenimo etape. Tačiau jūs viską darykite vienu metu, nes paskui laukta pensija gali neateiti, o noras – praeiti“.
Emigracija plečia akiratį
Pasiteiravus, ar išeivių santykių problemos skirtingos nuo tų, kurie liko gimtojoje Lietuvoje, pašnekovė purto galvą: „Prancūziškas skausmas, lietuviškas džiaugsmas, šveicariškas liūdesys ar norvegiškas nerimas yra absoliučiai tokie patys. Skiriasi tik kalba, kuria jie išsakomi“. Tačiau atkreipia dėmesį, kad užsienyje gyvenančių lietuvių akiratis – platesnis.
„Svetur esi priverstas praplėsti savo matymą. Taip galiu sakyti ir lygindama save dabartinę su savimi buvusia. Lietuvoje buvau gana siauro matymo, gyvenau tik savo aplinkoje ir mačiau tik tai, kas buvo šalia. Dabar esu kitokia ir matau pasaulį atviresnėmis akimis. Kol gyvenau Lietuvoje, pasaulis atrodė tolimas ir svetimas – dabar jis regisi labai artimas. Pavyzdžiui, Čikaga atrodo visai arti: sėdai ir nuskridai, nepajusdamas didelio pasikeitimo. Gyvenant ne Lietuvoje, mentalitetas tikrai keičiasi“, – pastebi iš Prancūzijos po visą pasaulį keliaujanti versli mama.
O į tradicinį klausimą, ar ketina kada nors grįžti į Lietuvą, atsako be užuolankų: pasaulyje yra dar tiek daug neaplankytų šalių, kad grįžti ten, kur jau praleistas ilgas laikas, atrodo nelogiška. Nors Prancūzijoje dygsta nauji šeimos namai, jie, anot Aurimos, nepririša – nekilnojamąjį turtą visada gali parduoti arba išnuomoti.
„Spėju, kad po 10 metų tikrai kelsiu sparnus iš Prancūzijos. Gali būti, kad į Australiją arba Kaliforniją, kur mano kaulams bus dar šilčiau nei čia. Ir nereikia dėl to aimanuoti: lietuviai ne nyksta – jie užkariauja pasaulį“, – šypsosi daugiavaikė versli mama, kuriai pavyko prisijaukinti permainas.
Straipsnyje panaudotos nuotraukos iš Aurimos šeimos asmeninio archyvo.
