Jeigu norite nustebinti bent kiek labiau viešai matomą žmogų (ne politiką), pasiūlykite jam padirbėti už dyką. Jei norite būti pritrėkštas vietoje ir tįsoti išniekintais viduriais – pasiūlykite padirbėti už dyką daugiavaikei mamai. Ypač jei ji – dar ir versli mama.
– Jūsų pranešimas labai labai tiktų mūsų renginiui. Tiesiog idealiai. Mes būtent tokios temos ir ieškome. Stebint jūsų aktyvią visuomeninę veiklą ir žinant iškalbą, net netenka abejoti, kad puikiai sudominsite auditoriją.
– Malonu girdėti, dėkoju už įvertinimą. Turint omenyje, kad gyvenu Vilniuje, kelionė iki miesto N ir atgal man užims mažiausiai 2,5 valandos, neskaitant pačiam pranešimui skirto laiko. Tad norėčiau žinoti, apie kokį honorarą kalbame.
– Oi, žinokit, honorarai biudžete nenumatyti. Va, prieš jus kalbės ponas Y, tai jis sutiko be honoraro.
Tiesą sakant, aš net nesu tikra, ar tas renginys nėra dar vieno pono Y verslo pristatymas. Tiesą sakant, aš visai nesistebiu, kad ponas Y kalba be honoraro – jei turėčiau ambicijų dalyvauti Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose, aš irgi naudočiausi kiekviena proga kreiptis į tautą nuo statinės. Tiesą sakant, ponas Y yra tokio amžiaus, kai jau teikiamos premijos už viso gyvenimo nuopelnus, o du iš keturių mano vaikų dar tebelanko pradinę mokyklą – į ją kažkas juos turi išleisti ir pasiimti, neskaitant kitų neišvengiamų priedermių.
Ir, tiesą sakant, stebiuosi, kodėl pranešimo apie motinystės ir verslo derinimą nekviečiama skaityti pono Y žmona (ji, be abejo, tai irgi galėtų daryti nemokamai). Juk, kaip byloja žanro klasika, už kiekvieno didelio vyro stovi dar didesnė moteris. Ar gali būti tokia neteisybė, kad kol vyras darė akademinę karjerą ir verslą, ji tik rūpinosi keturiais kampais ir keturiais vaikais ir neberado laiko jokiai prasmingesnei veiklai?
Negali pykt, logika – buitinė paprastoji: kadangi moterys, ypač turinčios mažamečių vaikų, ir taip daug laiko nemokamai triūsia namuose, paskaityti kokį pranešimą, pravesti seminarą, atvykti į susitikimą su vietos bendruomene kitame Lietuvos gale už karmos taškus (maisto tokiais atvejais niekas nė nesiūlo) joms turėtų būti vienas malonumas. Toks didelis, žinoma, kad už jį būtų pagatavos susimokėti pačios.
Buitinė paprastoji logika geniali dar ir tuo, kad visas tas kompetencijas, taip reikalingas renginio sėkmei, mažamečių vaikų turinčios moterys įgyja tik joms vienoms žinomu antgamtiniu būdu, praktiškai be jokių pastangų. Gatavai išanalizuotus sociologinių tyrimų duomenis joms pasufleruoja moteriška intuicija, valandos trukmės pranešimais juos paverčia virtuvės kombainas, o iškalba, žinoma, lavėja basomis įlipus į krūvą dantytų lego kaladėlių. Jau nekalbant apie geltonu guašu dažomas ataugusias plaukų šaknis ir kartu su mažiais tupint ant smėlio dėžės krašto dantimis atliekamą manikiūrą.
Jei dar nežinojote, lygiai tokį patį vidurius sukantį neapsakomą „malonumą“ jaučia menininkai, tąsomi už skvernų duoti paveikslėlį – bet kam: parodėlėms galai žino apie ką, plikoms kavinukių sienoms papuošti, aukcionams, renkantiems pinigus akyse nematytos ir niekada negirdėtos ponios X ligos gydymui (vaikučiams, pabėgėliams, skurstantiems, sąrašą galima tęsti iki begalybės). Paveikslėliai, dideliam organizatorių pasipiktinimui, tradiciškai pasitaiko per maži ir per brangūs, o autoriai – stačiai bjaurybės, ir-kaip-juos-šventa-Lietuvos-žemelė-nešioja, nesitenkinantys karmos taškais už paskolintus ar dovanotus savo darbus.
Menininkams, tiesa, skirtingai nei daugiavaikėms mamoms, paskui pasiūlo bent jau vidutiniškai prasto vyno.
Tiesą sakant, aš savotiškai kaifuoju nuo tokių pasiūlymų – padirbėti už karmos taškus. Jie kaskart man primena, kad viešoji įstaiga „Versli mama“, tegu ir ne pelno siekianti, vis dėlto nėra tas pats, kas labdaros ir paramos fondas „Labdaringa mama“. Ir kad mano bei mano kolegių verslių mamų kūrybininkių laikas turi savo vertę, nusakomą netgi labai konkrečiomis skaitinėmis reikšmėmis, kurias visi norintieji be vargo gali rasti čia.
