© Vytautas Tomaševičius. I am a Genius 45 x 33 cm
Šitas tekstas – gera profilaktika mūsų motiniškam perfekcionizmui, siekiui būti idealia mama. Atsipalaiduokite! Kaip mes besistengtumėme būti geros mamos, mūsų vaikai vis vien turės ką papasakoti savo psichoterapeutui.
Kada nors man gims sūnus, ir aš nuo trejų metų jam kalsiu į galvą: „Mielasis! Tu neprivalai tapti inžinieriumi. Tu neprivalai būti teisininku. Nesvarbu, kuo tu būsi, kai užaugsi. Nori būti patologoanatomas? Pirmyn! Futbolo komentatorius? Prašom! Klounas prekybos centre? Puikus pasirinkimas!“
Sulaukęs trisdešimties, jis ateis pas mane, šitas suprakaitavęs, plinkantis klounas su grimo likučiais ant veido, ir pasakys:
„Mama! Man trisdešimt metų! Aš – klounas prekybos centre! Ar tokio gyvenimo man norėjai? Kuo tu mąstei, mama, kai sakei man, kad universiteto diplomas nebūtinas? Ko tu norėjai, mama, kai vietoj matematikos namų darbų man leisdavai žaisti su vaikais?“
O aš pasakysiu: „Mielasis, bet aš visą laiką tave stebėjau, aš nenorėjau daryti tau spaudimo! Tau nepatiko matematika, tau patiko žaisti su mažesniais vaikais.“
O jis atsakys: „Aš nežinojau, kas iš to bus, buvau vaikas, negalėjau nieko nuspręsti, o tu, tu sugadinai man gyvenimą“, – ir nusitrins nešvaria rankove pomadą nuo veido.
Ir tada aš atsistosiu, pažiūrėsiu į jį įdėmiai ir pasakysiu: „Vadinasi, taip. Pasaulyje yra du žmonių tipai: vieni gyvena, kiti ieško kaltų. Ir jei tu to nesupranti, vadinasi, tu – idiotas“.
Jis pasakys: „Oooo…“ ir apalps.
Psichoterapijai prireiks maždaug penkerių metų.
Arba ne taip.
Kada nors man gims sūnus, ir aš viską padarysiu atvirkščiai.
Nuo trejų metų jam kalsiu į galvą: „Nebūk idiotas, Vladai, galvok apie ateitį. Mokykis matematikos, Vladai, jei nenori visą gyvenimą būti skambučių centro operatorius“.
Sulaukęs trisdešimties, jis ateis pas mane, šitas suprakaitavęs, plinkantis programuotojas su giliomis raukšlėmis veide, ir pasakys:
„Mama! Man trisdešimt metų! Aš dirbu Google. Aš ariu dvidešimt valandų per parą, mama. Aš neturiu šeimos. Kuo tu galvojai, mama, kai sakei, kad geras darbas padarys mane laimingą? Ko tu siekei, mama, kai vertei mane mokytis matematikos?“.
O aš atsakysiu: „Brangusis, bet aš norėjau, kad tu gautum gerą išsilavinimą! Aš norėjau, kad tu turėtum visas galimybes.” O jis pasakys: „Kuriems galams man tos galimybės, jei aš nelaimingas, mama? Aš einu pro klounus prekybcentryje ir pavydžiu jiems, mama. Jie laimingi. Aš galėčiau būti jų vietoje, bet tu, tu sugadinai man gyvenimą“, – ir pirštais pasitrins tarpuakį po akiniais.
Ir tada aš atsistosiu, pažiūrėsiu į jį įdėmiai ir pasakysiu: „Vadinasi, taip. Pasaulyje yra du žmonių tipai: vieni gyvena, kiti visą laiką skundžiasi. Ir jei tu to nesupranti, vadinasi, tu – idiotas“.
Jis pasakys: „Oooo…“ ir apalps.
Psichoterapijai prireiks maždaug penkerių metų.
Arba dar kitaip.
Kada nors man gims sūnus, ir aš viską padarysiu atvirkščiai.
Nuo trijų metų jam kalsiu į galvą: „Aš čia ne tam, kad tau kažką aiškinčiau. Aš čia tam, kad tave mylėčiau. Eik pas tėtį, brangusis, paklausk jo, aš nenoriu būti vėl kalta dėl ko nors.“
Sulaukęs trisdešimties, jis ateis pas mane, šitas suprakaitavęs, plinkantis režisierius, su liūdesiu akyse ir pasakys:
„Mama! Man trisdešimt metų! Aš jau trisdešimt metų bandau atkreipti tavo dėmesį, mama. Aš pašvenčiau tau dešimt filmų ir penkis spektaklius. Aš parašiau apie tave knygą, mama. Man atrodo, tau tas pats. Kodėl tu niekada nesakydavai savo nuomonės? Kodėl tu visą laikai siuntei mane pas tėtį?“
O aš pasakysiu: „Mielasis, bet aš nenorėjau nieko už tave nuspręsti! Aš tiesiog mylėjau tave, brangusis, o patarimus mūsų šeimoje dalina tėtis“.
O jis pasakys: „Kuriems galams man tėčio patarimai, jei aš klausdavau tavęs, mama? Aš visą gyvenimą siekiu tavo dėmesio, mama. Aš apsėstas tavimi, mama. Aš pasirengęs atiduoti viską, kad bent kartą, bent kartą suprasčiau, ką tu apie mane galvoji. Savo tylėjimu, savo atsiribojimu tu, tu sugadinai man gyvenimą“, – ir teatrališkai užlauš ranką ant kaktos.
Ir tada aš atsistosiu, pažiūrėsiu į jį įdėmiai ir pasakysiu: „Vadinasi, taip. Pasaulyje yra du žmonių tipai: vieni gyvena, kiti visą laiką kažko laukia. Ir jei tu to nesupranti, vadinasi, tu – idiotas“.
Jis pasakys: „Oooo…“ ir apalps.
Psichoterapijai prireiks maždaug penkerių metų.
Šaltinis: FB puslapis Гештальт-подход, 2019-04-05 d. įrašas. Į lietuvių kalbą vertė Vilija Malinauskaitė
Taip pat skaitykite: Kiek versle svarbu elektroninis paštas 500 eurų, arba Pinigų vertė Jei kūdikiai turėtų savo forumą
