Gegužės viduryje paskelbtas tarptautinis vaikų sveikatos tyrimas atskleidė, kad net 70 proc. Lietuvos vaikų mokykla nepatinka. Kaip vieną iš priežasčių moksleiviai nurodė per didelius mokymosi krūvius, minėjo patyčias, tvirtino kelis kartus per savaitę patiriantys pasikartojančius psichosomatinius simptomus: irzlumą, nuotaikos svyravimus, galvos, pilvo, nugaros skausmus.
Mallu Puurila, Turku (Suomija) vaikų darželių tinklo „Mukulax“ pedagogė.
Per tris vasaros mėnesius visos šios problemos niekur dingo – 9 iš 10 apklaustų Lietuvos mokyklinio amžiaus vaikų tvirtina mokyklos nepasiilgę. Tuo tarpu Suomijos pedagogai tvirtina su tokiu neigiamu požiūriu naujųjų mokslo metų išvakarėse nesusiduriantys.
Ką tokio ugdymo įstaigose išdarinėja suomiai, kad jų vaikai noriai eina į pamokas, pasiteiravome Lietuvoje viešėjusios Mallu Puurila, Turku (Suomija) vaikų darželių tinklo Mukulax pedagogės. Ši juokdamasi atsakė: „Cirko darželiuose ir mokyklose, kad vaikai į juos norėtų eiti, Suomijoje tikrai nedarome. Labiau kreipiame dėmesį ne į ugdymo priemonių kiekybę, o į paties ugdymo kokybę“.
Suomijoje visi vaikai vienerius metus prieš privalomąjį mokymą turi teisę dalyvauti savanoriškame ikimokykliniame ugdyme. Nors šešiamečiams jis nėra privalomas, tokio ugdymo užsiėmimus lanko net 98–99 proc. vaikų. Pasak pašnekovės, taip daroma siekiant užtikrinti kokybiškesnį vaikų ugdymą šeimose ir padėti tėvams perprasti šiuolaikinius vaikų ugdymosi metodus.
Atviri darželiai priima visus norinčius
Helsinkyje gyvenanti lietuvė Eglė Aronen, tinklaraščio „Suomiškas ugdymas“ autorė.
„Hiperbolizuotai, bet nemeluodama pasakysiu, kad Suomijoje, auginant ikimokyklinio amžiaus vaiką namie, galima išgyventi neturint nei pieštukų, nei dažų ar kitų darbeliams skirtų priemonių. Kaip tai įmanoma?“, – klausia Helsinkyje gyvenanti lietuvė Eglė Aronen, tinklaraščio Suomiškas ugdymas autorė, ir toliau dalinasi pastebėjimais iš savo patirties.
Suomijoje veikia valstybiniai „atviri“ darželiai ir žaidimų parkai, kuriuose kasdien galima ateiti su vaiku ir ten kasdien vyksta lavinamoji veikla (dailės, muzikiniai užsiėmimai, sportiniai žaidimai, žygis į mišką, pasakų skaitymai ir dar begalė visko). Aplinka ir priemonės užtikrintai saugios.
Vaikams ir kūdikių priežiūrai pritaikyti tualetai, bendro naudojimo indai, galimybė pasišildyti maistą. Jeigu mama ar tėtis, skubėdamas į užsiėmimus, nespėjo išgerti kavos, tai nieko tokio – ir apie tai pagalvota. Žaidimų parko ar atvirų darželių darbuotojai išverda kavos, padeda sausainių. Už simbolinę kainą vaišinkitės į valias ir būkite kad ir visą dieną. Tačiau atviruose darželiuose ar parkuose tvarka tokia, kad darbuotojai nėra atsakingi prižiūrėti vaiką, jie tik organizuoja ir prižiūri veiklą. Tėvai privalo būti kartu.
Išėję į pradinę mokyklą, suomių vaikai joje praleidžia gana trumpą laiką. Pavyzdžiui, pirmokai mokosi iki 25 valandų per savaitę. Tačiau pamokos trunka tiek pat, kiek universitete – dvi akademines valandas, t. y. 90 minučių. Jeigu vaikas imlus mokslams, greitai perpranta užduotis, jis su panašaus lygio bendraamžių grupe gauna užduotį kartu kurti kokį nors projektą.
Namų darbams per dieną reikia skirti nuo 15 min. iki 1 val. „Vaikui augant, namų darbams reikia skirti šiek tiek daugiau laiko. Bet tie namų darbai daugiausiai apsiriboja pasiskaitymu prieš egzaminus, ne daugiau“, – tvirtina M. Puurila.
Išmanieji įrenginiai – tik kūrybai
Technologijų pažanga ir aukštu pragyvenimo lygiu garsėjančioje Suomijoje naudotis išmaniaisiais įrenginiais vaikai turi galimybę praktiškai nuo pat mažų dienų. Tačiau M. Puurila tvirtina, kad naujosios technologijos ugdymo procese tarnauja tik kaip priemonės konkrečioms užduotims atlikti, o ne vaikams užimti.
Pavyzdžiui, vaikams iki 3 metų amžiaus arba 3–5 metų amžiaus planšetes duodame tam, kad jie darytų nuotraukas, kurtų filmukus. Tačiau taip būna tikrai ne kiekvieną dieną ir net ne kiekvieną savaitę. Šių įrenginių vaikams prireikia, kai darome kokį nors projektą.
Kaip naudotis kompiuterio teikiamomis galimybėmis, Suomijos vaikai mokomi jau mokyklose. Tiesa, Suomijoje, kaip ir kitose šalyse, ryškėja kartų skirtumai: kartais naujųjų technologijų naudojimo požiūriu mokiniai gerokai lenkia vyresnio amžiaus mokytojus.
Dar vienas svarbus veiksnys, dėl ko Suomijos vaikai gerai jaučiasi ugdymo įstaigose – tai įsiklausymas į jų nuomonę.
„Labai daug veiklų planuojame kartu su vaikais. Pavyzdžiui, vaikai patys susiplanuoja mankštą. Auklėtojos sako, kad dabar mankštinsimės ir klausia, kaip jūs norėtumėte tai daryti. Ir vaikai sako: mes norim šokinėti ir laipioti. Puiku, taip ir darykime! Bet po kurio laiko auklėtoja įsiterpia ir sako: dabar jau prisišokinėjote ir prisilaipiojote, metas pasimokyti žaisti kamuoliu. Kokių judesių norėtumėte išmokti? Taip vėl vaikai įtraukiami į sprendimų priėmimą, veikloje mato prasmę. Mes tai vadiname funkciniu mokymusi“, – dėsto keliolikos metų darbo su vaikais patirtį turinti suomių pedagogė.
Taip pat skaitykite:
Psichologė pataria, kaip su vaikais kalbėti apie seksą
Paauglystė – šeimos santykių išbandymas (nauja knyga vaikams ir tėvams)
Vaikai pykstasi: receptai, kaip išspręsti nuolatinius konfliktus
Suomijos vaikai mokosi miške
„Suomijoje mes tikrai mažai mokomės sėdėdami, su popieriaus lapu ir pieštuku rankose. Mokyklai darželinukus ruošiame per žaidimus“, – sako suomių pedagogė. Turėjusi galimybę iš arti palyginti lietuvių ir suomių kultūras, ji svarsto, kad taip, kaip lietuviui gyvybiškai būtina daina, taip suomiui būtinas miškas.
Suomijoje gimtoji kultūra nėra taip paplitusi per muziką, šokius ar mitologiją, kaip Lietuvoje. Suomiams ji daugiau susijusi su atmintinomis datomis ir kalendorinėmis šventėmis, maisto ir žaidimo kultūra, pasakojimais. Tad, ko gero, jei lietuviška tradicija galima vadinti dainavimą, tai suomių tradicija drąsiai galima vadinti mišką.
Anot M. Puurila, jos auklėtiniai į mišką keliauja mažiausiai kartą per savaitę, rytais. „Miške ir mokomės, ir žaidžiame – vadinu tai mokymusi mokytis ir džiaugsmo mokytis patyrimu. Juolab kad prieš dvejus metus Suomijoje priimtos ikimokyklinio ugdymo programos vienas iš tikslų ir yra sudaryti vaikams sąlygas patirti mokymosi džiaugsmą“, – aiškina viešnia iš antrojo pagal dydį Suomijos miesto Turku.
Jos žodžiais tariant, miške galima rasti visas reikalingas ugdymo priemones. „Pavyzdžiui, jeigu vaikams reikia išmokti apie trikampį, parodome paveikslėlį, kaip tas trikampis atrodo, ir einame panašių figūrų ieškoti į mišką. Vaikai suskirstomi grupėmis po kelis ir pratinami dirbti komandoje. Pavyzdžiui, ieško natūraliai gamtoje susiformavusių trikampių figūrų arba stengiasi iš rastų gamtos gėrybių jas sudėlioti patys. Taip vaikai išmoksta geriau, negu tiesiog klausydami auklėtojos šnekų“, – sako M. Puurila.
Be to, primena ji, moksliškai jau įrodyta, kad buvimas miške teigiamai veikia žmogaus sveikatą: mažėja įtampa ir stresas, savo ruožtu normalizuojasi širdies ritmas ir kraujospūdis, pagilėja kvėpavimas, sušvelnėja depresijos ir kitų nuotaikų sutrikimų simptomai.
Lietuviai pamiršo savo kultūrą?
6 vaikų mamos Alinos įkurtose ugdymo įstaigose vaikai lavinami lietuvių liaudies kultūros dvasioje, o jų kūrybiškumas visaip skatinamas.
„Mums, lietuviams, tekusi sovietinė patirtis mūsų gimtąją kultūrą slopino, o suomiai saviškę išlaikė gyvą. Jie tiesiog joje gyvena, patys to nepastebėdami. Kaip mes nepastebime, kad kvėpuojame, taip suomiai nepastebi, kad jie tiesiog kasdienybėje puoselėja savo gimtąją kultūrą, to net nesureikšmindami. Iš mūsų tai buvo atiminėjama arba bandoma įsprausti į kažkokius rėmus“, – svarstydama, kaip suomiams pavyksta sukurti vieną geriausių pasaulyje ugdymo sistemų, padedančią užauginti visapusiškai sveikus, kūrybingus, išsilavinusius, o svarbiausia – laimingus vaikus, kalba Alina Sinicė.
Ši šešių vaikų mama Vilniuje yra įkūrusi du privačius vaikų darželius „Baltų šalelė“, o nuo rugsėjo duris atveria ir privačios mokyklos Baltų šalis pirmoji klasė. Visose šiose ugdymo įstaigose taikoma A. Sinicės sukurta ugdymo gimtąja kultūra metodika.
Pasak tokios ugdymo sistemos sumanytojos, būtent kultūra ir kūrybiškumas yra tai, ką kiekvienas žmogus atsineša su savo gimtimi, o ne gauna iš visuomenės ar šeimos. Kultūros ir kūrybiškumo vaikams nuo pirmos dienos esą įskiepyti ir ugdyti nereikia – svarbiausia puoselėti tai, kas jau yra, nesugadinti ir nenumarinti.
Lankydamasi pas kolegas Turku mieste, A. Sinicė sako pabandžiusi tarsi iš šono pažvelgti į Lietuvą ir Suomiją, į ugdymo įstaigose puoselėjamas vertybes ir tradicijas.
„Pamačiau, kad suomiai turi daugybę tradicijų ir papročių, kurie taip įaugę į jų kasdienybę, kad jie net patys nebejaučia, kiek daug pas juos gimtosios kultūros! Manau, būtent autentiškas gimtosios kultūros išgyvenimas kasdien, kiekvieną akimirką, ir yra tas tikrasis Suomijos pedagoginio modelio sėkmės laidas. Kai taip bus ir pas mus, tada galėsime didžiuotis ir Lietuvos mokinių pasiekimais, ir psichologiniu klimatu ugdymo įstaigose“, – įsitikinusi entuziastinga lietuvių gimtosios kultūros puoselėtoja.
Dalia Urbanavičienė, mokslų daktarė, Lietuvos etninės kultūros globos tarybos pirmininkė:
Ar ne keista, kad gimtajai kultūrai iki šiol nerandama vietos Lietuvos švietimo sistemoje? Kodėl mes vaikams rodome Antikos mitologiją, bet neparodome ir tarsi gėdijamės savosios baltiškos mitologijos? Juk per savo tradicijų ir papročių žinojimą atsiranda pagarba kitoms kultūroms – tai yra pati geriausia tolerancijos mokykla. Kartais man atrodo, kad kalbama vienais lozungais apie šiuolaikiškumą, toleranciją, plačią pasaulėžiūrą, o nuo savo paties gimtojo krašto pažinimo užsidaroma. Toks savotiškas tolerancijos ir plataus žvilgsnio susiaurinimas.
Pati pamenu, kad darželiuose mokydavomės liaudiškų dainelių, ratelių ir žaidimų. O dabar retas Nepriklausomos Lietuvos vaikas bemoka kad ir ratelį „Klausė žvirblis čiulbuonėlis“.
Gimtoji kultūra yra per daugelį šimtmečių nugludintos vertybės, ir dabar išradinėti dviratį būtų neišmintinga. Visos tradicijos žmonėms yra reikalingos, ar jos būtų šeimos, ar bendruomenės, ar regioninės tradicijos. Jos apjungia ir stiprina. Jokia savimonė neįmanoma be tradicijų ir jokia valstybės plėtra – be tokios savimonės. Net ir nacionalinis saugumas pagrindžiamas tautine savimone, nes jos neturėdami, nežinosime, ką ginti, kodėl šita žemė mums turi būti brangi. Gimtoji kultūra yra tiesioginis daugelio dalykų pamatas.
Pirmieji Nepriklausomybės metai, atėję su Meilės Lukšienės tautinės mokyklos idėja, pasižymėjo tuo, kad į mokyklas ir darželius ėjo folkloro kolektyvų entuziastai ir mokė vaikus etnokultūros. Dabar šių pamokų labai sumažėjo. Netgi įsivyravo klaidingas požiūris, esą tai sovietmetis sudarė labai puikias sąlygas etnokultūrai skleistis ir ją kone per prievartą išpopuliarino.
Man labai gaila, kad Lietuvoje mažai žinoma, kad prasidėjus chruščioviniam atšilimui kilęs etnokultūrinis sąjūdis buvo būtent kaip priešprieša sovietinei ideologijai. Paskui kilo folklorinių ansamblių judėjimas – Lietuvoje jis buvo pats didžiausias iš visų sovietinių respublikų. Dabar atlikti puikūs politologės Ainės Ramonaitės tyrimai rodo, kad etnokultūrinis sąjūdis buvo kaip paralelinė visuomenė, subrandinusi terpę Dainuojamajai revoliucijai.
Viso etnokultūrinio sąjūdžio tikrai nereikia sutapatinti su tuometės sovietinės valdžios skatinta ansamblio „Lietuva“ tipo kuriama pseudoliaudiška kultūra. Toji kultūra buvo ir tebėra parodomoji. O etnokultūrinis sąjūdis atstovavo natūraliajai gimtajai kultūrai, kurios pagrindu galėtume auginti ir ugdyti tokius pat laimingus vaikus kaip ir Suomijoje.
Straipsnio iliustracijos – iš pašnekovių asmeninio albumo ir portalo VERSLI MAMA archyvų
