Vienas psichologas pradėjo seminarą pakeldamas 500 eurų sau virš galvos. Auditorijoje buvo apie 200 žmonių. Psichologas paprašė tų, kurie nori gauti šiuos pinigus, pakelti ranką. Rankas pakėlė visi.
„Prieš atiduodamas šią kupiūrą kažkam iš jūsų, kai ką su ja padarysiu“, – tarė psichologas. Jis suglamžė banknotą ir tada paklausė vėl, kas dabar norėtų gauti šiuos pinigus. Visi vėl pakėlė rankas.
„Tuomet, – tarė jis, – aš dar kai ką padarysiu“, – ir tai taręs, metė kupiūrą ant žemės, šiek tiek patrynė ją savo batu į nešvarias grindis ir pakėlė į viršų suglamžytus, purvinus pinigus taip, kad visi matytų. „Na, kas dabar vis dar nori juos gauti?“ – pasiteiravo, ir vėl visi pakėlė rankas.
„Mieli draugai, – pasakė psichologas, – ką tik gavote vaizdingą pamoką. Nepaisant visko, ką aš dariau su šiais pinigais, jūs vis dar norėjote juos gauti, nes jie nebuvo praradę savo vertės. Tai buvo ir tebėra tie patys 500 eurų. Mūsų gyvenime neretai atsitinka, kad iškrentame iš balno ir atsiduriame sutrypti gulėti ant purvinos žemės. Paprastai tada pasijuntame niekam tikę ir beverčiai. Bet išties yra visiškai nesvarbu, kas jums nutiko ar galbūt dar nutiks – kad ir kaip tryps gyvenimas, jūs niekada neprarasite savo vertės. Kokie švarūs ar purvini, lyginti ar glamžyti bebūtumėte, jūs visada išliksite brangūs tiems, kas jus myli.“
Taip pat skaitykite: Labdaringa mama, arba Apie darbą už karmos taškus Finansinis raštingumas, arba Kaip elgtis su pinigais versle (1 taisyklė) Apie žmones, kuriems pagalbos iš tiesų nereikia
